Želva

Miestelis šalia kelio Ukmergė-Molėtai, prie Želvelės upelio (Siesarties intakas), seniūnijos centras. Yra medinė Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia (pastatyta 1892 m.), buvusi Želvos sinagoga, Želvos vidurinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-20015), hipodromas (nuo 1979 m.), paminklas žydų žudynių vietoje. Miestelyje vyksta Šv. Igno atlaidai. Buvusi gausi žydų bendruomenė. Išlikę žydų kvartalų fragmentai.

Trys dirbtuvių realizacijos vietos: pagrindinė – žemutinėje reljefo terasoje esanti krepšinio aikštelė prie mokyklos stadiono, nes joje vakai praleidžia daugiausiai laisvalaikio, kitos – darželio teritorija – erdvė mažiesiems, erdvė tarp medžių prie pat mokyklos. Vietos alternatyvų ieškojo grupelėse, nuspręsta su visais kartu bedroje diskusijoje.

Tradiciškai viskas prasidėjo nuo didžiulės šešiakampės dirbtuvių palapinės, kuri iškilo pievoje priešais miestelio kultūros centrą, statymo, kuriame aktyviai dalyvavo visi susirinkę vaikai. Saulei besileidžiant, vaikai surengė ekskursiją grupelei savanorių bei supažindino juos su Želva, aprodė svarbiausius miestelio objektus bei vietas – bažnyčią, gaisrinę, senąjį žydų kvartalą bei buvusią sinagogą, mokyklos stadioną bei vaikų taip vadinamą „požeminę“ aikštelę, kur jie praleidžia daugiausiai laiko, gražias senąsias žydų kapines ant kalnelio. Kartu su vaikais dalinomės žiniomis, kaip iš stogo formos atpažinti žydų namus, pastebėti kitus skirtumus.

Dirbtuvės prasidėjo ankstyvą rytą, į palapinę susirinkus net 28 vaikams, prie kurių dienos bėgyje prisijungė ir dar keli. Tad su tokiu dideliu būriu aktyvių, smalsių jaunųjų miestelio gyventojų pradėjome kalbėtis apie jų laisvalaikį, pomėgius, viešąsias erdves, kuriose dažniausiai jie leidžia laiką. Po neilgos diskusijos grupelėse, vaikai pristatė savo pirmuosius dirbtuvėlių rezultatus – pieštus plakatėlius, iliustruojančius jų pamėgtas vietas ar žaidimus, išvardijo, ko miestelyje trūksta, kad vaikų laisvalaikis būtų įdomus ir skatintų dažniau susitikti su draugais lauke. Kartu apibendrinome ir išrinkome vieną iš penkių siūlomų vietų būsimiems projektams.

Sugužėję į dviejų stačių šlaitų bei aukštų medžių eilių formuojamą „požeminės“ aikštelės erdvę, nusprendėme, ką galime patobulinti ar naujo sukurti. Taip gimė kelios idėjos, pagal kurias buvo sudarytos darbo grupelės, kurias vaikai galėjo laisvai pasirinkti. Mažiesiems labiausiai trūko sūpynių (nes senosios jau kurį laiką buvo sulūžusios), laipynių, kurias būtų saugu naudoti ir patiems mažiausiems, atsisėdimo vietų. Tad pirmąją dirbtuvių dieną kartu su vaikais buvo rengiami projektai, ieškoma medžiagų, o „aikštės komanda“ iš karto ėmėsi darbo ir sparčiai nukasė apžėlusius krepšinio aikštelės kraštus.

Nors abi projektų įgyvendinimo dienas darbus lauke vis pertraukdavo lietus ir turėdavome slėptis mūsų didžiulėje palapinėje kartu su visomis darbo medžiagomis, tai nesutrukdė mums darbuotis toliau, bet tik paskatino būti arčiau vieni kitų. Išmokome prisitaikyti prie kintančių sąlygų bei turėjome nepaprastą galimybę pajausti kaip gera, kai viskas aplink dūzgia it didelis bičių debesis visiems kartu šlifuojant lentas sūpynėms bei amfiteatrui.

Prie amfiteatro statybos ypatingai prisidėjo ir savo jėgų negailėjo želviškis Valentinas Kriaučiūnas iš UAB „Želvos medis“ bei jo sūnus Mantas. Senų baldų parūpino bei kitaip gelbėjo ir mokyklos ūkvedys Albinas. Miestelio gyventojai labai svetingai priėmė dirbtuvių savanorius, dalydamiesi viskuo – nuo geros nuotaikos iki maisto ir dušo, o mažieji darbininkai su šypsenom ir vaikišku klegesiu gražino savo aplinką, nepabūgę šalto vėjo ir lietaus.