Teneniai

SAVANORIŲ KOMANDA
Adelė Dovydavičiūtė (kuratorė)
Eglė Olišauskytė
Miglė Aliukonytė
Justina Muliuolytė
Tadas Jonauskis
Ignas Uogintas
Dalia Zakaitė

MIESTELIO ATSTOVĖ
Jurgita Rumšienė
Gyventojai
330
Dirbtuvėse dalyvavę vaikai
22
Atstumas nuo Vilniaus
264
Objekto pavadinimas

Takas per miestelį

Metai
2013 m.
Rajonas
Šilalės r. sav.
Koordinatės
55.46389,
21.90805
Esama būklė
Neišlikęs

Aplankytas 2020 m. vasarą: išlikę piešinių ant tako fragmentai
Sukurti objektai
Įrengtas apšilimo ruožas nuo mokyklos iki stadiono ir lenktynių trasa su kliūtimis. Sukurta poilsio erdvė su stalo žaidimais. Sukurtas objektas ,,lova ir pavėsinė viename". Atgaivintas parko amfiteatras - jame įrengtas labirintas.
Panaudotos medžiagos
Medinės lentos, tinklas, trosai, balti dažai

Miestelyje ir aplinkui jį yra daug stambių ūkininkų, yra vidurinė mokykla. Per miestelį teka upeliai Tenenys, Melmentas ir Dūrupys. XVIII a. pastatyta medinė bažnytėlė. Miestelyje yra 40 gandralizdžių. Dirbtuvių vieta – trasa tarp stadiono ir parko amfiteatro. Vieta pasirinkta diskusijos metu, siekiant, kad būtų patenkinti visų norai.

Mus, savanorius, labai šiltai priėmė Tenenių pagrindinės mokyklos direktorė Gitana ir socialinė pedagogė Jurgita, kuri ir buvo pagrindinė iniciatorė, panorusi, kad KAD atvyktų ir į Tenenius. Po ilgos kelionės iš Vilniaus išgėrę arbatos, su Jurgita ir nekantraujančiomis mergaitėmis patraukėme į pažintinį pasivaikščiojimą. Gyventojai smalsiai stebėjo naujus atvykėlius, o atvykėliai stebėjosi miestelio tvarka bei gandralizdžių gausa – mūsų vedlės patikino, kad jų čia net 40[!]. Po pirmosios pažinties įsikūrę antrokų klasėje visi užmigome su mintimi „viskas taip gražu ir tvarkinga, ar gi dar yra kažkas, ką mes galime čia padaryti..?“.

Pirmąją dieną pradėjome nuo susipažinimo žaidimų su visais 22-iem dirbtuvėlių dalyviais. Vėliau ėmėmės miestelio ir jo struktūros analizavimo. Pradėjome nuo žemėlapio – visi turėjo nupiešti savo Tenenių žemėlapį, tam buvo skirta vos 10 minučių, todėl vaikai savo piešiniuose atvaizdavo tik tai, kas jų manymu yra svarbiausia. Vaikų padedami,  savanoriai piešė bendrą žemėlapį, jame vaizduodami visus išvardytus elementus, bet tik tuos, kurie buvo piešiniuose. Taip gavome „tikrąjį“ Tenenių žemėlapį – vėliau jį patikrinome ekskursija, į kurią dalyviai mus vedė susiskirstę grupelėmis. Vaikai, kaip jiems svarbiausias erdves, išskyrė mokyklos stadioną, mokyklos kiemą ir parką.

Bediskutuojant seniūnijos pievoje pasistatytoje, visų iš tolo jau atpažįstamoje palapinėje-žvaigždėje aiškėjo, kad vieniems svarbesnis stadionas, kitiems parkas, o tretiems – visos erdvės. Supratimas, kad vaikai ir daugelis miestelio gyventojų dažnai juda tarp šių viešųjų erdvių, atvedė prie atradimo, kad erdves jungiantis jaukus, bet visų užmirštas takelis šalia pagrindinės gatvės gali atgyti ir tapti visų svarbiausių miestelio erdvių jungtimi ir nauju akcentu – interaktyvia ašimi. Nenorėdami pamiršti šio atradimo ir įsitikinti jo galimybėmis, nusprendėme visi kartu pereiti pasirinkta trasa „stadionas – parkas“. Eidami vaikai pastebėjo, kad  ruožas turi penkias atkarpas, kurias galima apibūdinti pagal jų ypatybes: stadiono prieigos su autobuso stotele, mokyklos zona su perėja, pušų alėja, seniūnijos kiemas ir parkas su daug mačiusiu amfiteatru ir apsamanojusiu pasakų nameliu  (scena).  Pasiskirstę grupelėmis pagal ruožo atkarpas kibome diskutuoti, piešti ir kurti tai, kas galėtų ar turėtų atsirasti kiekvienoje atkarpoje. Po intensyvaus kūrybinio proceso ir kelių repeticijų „ką sakyti?“, vaikai grupėmis visiems dalyviams pristatė savo idėjas. Jaunieji entuziastai stebino idėjų gausa ir originalumu. Paaiškėjo, kad Teneniuose gyvena vaikų, mokančių mastelyje nupiešti pavėsinės fasadus, taip pat labirintų specialistų, „turnikų“ ekspertų ir dar galybė kitų jaunų išradėjų.

Antrąją dieną visi sugūžėję į palapinę nekantravome nuspręsti, kurias idėjas ir projektus išrinksime iš vakar pasipylusio gausybės rago. Iš anksto buvome nusiteikę, kad visų idėjų įgyvendinti nepavyks, todėl draugiškai išsirinkome tai, ką buvome pajėgūs  padaryti.  Nieko nelaukdami pardėjome darbus, nes kaip tik tuo metu į mokyklos kiemą įpuškėjo traktorius su didele priekaba, pilna medienos – lentų, „europalečių“, dailylenčių ir tašytų rąstų. Kas kibo pjauti, kas šlifuoti, treti dažus ir į parką paišyti – gražu žiūrėti! Žinoma, visi vaikai žinojo projektėlius, kuriuos įgyvendins ir savo komandos kuratoriaus vedami pradėjo beveik dvi dienas truksiantį idėjų realizavimo procesą. Viskas vyko labai sklandžiai, pasirinktasis takelis-jungtis keitėsi ir gražėjo akyse. Trečiąją dieną iki pietų baiginėjome likusius darbus ir pradėjome tvarkytis bei ruoštis vakare vyksiančiam pristatymui.

Į renginį susirinkusi miestelio bendruomenė turėjo išmėginti naująją erdvę – atlikti  užduotis ir įveikti  kliūtis. Galiausiai laukė padėkos, Šilalės mero vizitas, koncertas, vaišės, pašnekesiai, o pradedant temti turėjome krautis daiktus ir ruoštis kelionei namo… Labai smagu, kad prie mūsų proceso prisijungė ir miestelio jaunimas, kurie ne tik smalsiai stebėjo, ką mes čia visi veikiame, bet ir patys pjovė, kalė, dažė ir nešė. Galiausiai, kai vaikai paprašė, kad paliktume jiems cemento, kad rytoj galėtų pasistatyti tai, ko mes neįgyvendinome, bet jie buvo sugalvoję, supratome, kad savo tikslą – užkrėsti vaikus ir jaunimą noru kurti ir keisti savo aplinką – pasiekėme.

„Takelį“ puošiantys piešiniai ir žaidimai ženklina kelią iki „Lovėsinės“ – lovos ir pavėsinės viename. Tai medinio karkaso kubas su iš virvės pintu tinklu, ant kurio gali gulėti (juokauta, kad pertraukų metu teks sudaryti grafiką, kas kada gali nusnausti). Toliau svarbu susikaupti, nes laukia kliūčių ruožas – bėgimas, šuolis į tolį, vingiuotas kelias, pataikymas į taikinį ir, galiausiai, tikras išbandymas net ir didžiausiems sportininkams ir „turnikų“ ekspertams – „Virvynė“. Tai medžio karkaso konstrukcija su virvėmis karstymuisi. Po kliūčių ruožo, išnaudojus visas fizines jėgas, laukia „Kėdynė“ – puiki galimybė atsipūsti, susitikti su draugais ar susirungti ant šaškių lentos. Keliaujant toliau pasiekiamas didelis ir sudėtingas labirintas.  Senasis dvaro parkas, tankiai dengiamas senų medžių laja, yra gan tamsus – jame nėra labai jauku net ir dieną, todėl siekiant šviesos ir jaukumo buvo padarytas žibintas. Šviesa ir balta spalva, kartu jungianti ir visus naujus takelio elementus bei objektus, atgyvino amfiteatro erdvę.

Organizatorius:
Strateginis partneris:
Partneris:
Informacinis partneris:
Rėmėjas:
Draugai: