Skirsnemunė

SAVANORIŲ KOMANDA
Algimantas Grigas (kuratorius)
Karolis Grigaitis
Justė Jasinskaitė
Rasa Cėplaitė
Danguolė Ručinskaitė
Gintaras Sasnauskas

MIESTELIO ATSTOVĖ
Dainora Saulėnienė

Prie dirbtuvių prisidėję mokyklos darbuotojai:
direktorės pavaduotoja ūkiui Edita Lendraitienė
virėja Daiva Pranaitienė
technologijos darbų mokytojas Vidas Burba
Gyventojai
772
Dirbtuvėse dalyvavę vaikai
25
Atstumas nuo Vilniaus
180
Objekto pavadinimas

Poilsio erdvė

Metai
2013 m.
Rajonas
Jurbarko r. sav.
Koordinatės
55.09406,
22.90374
Esama būklė
Neišlikęs

Objektas demontuotas 2014 m.
Sukurti objektai
Sutvarkytas dažnai naudojamas takelis - iškastas drenažas, “tilteliu” pakeltas praėjimas šlapiausioje vietoje, šalia takelio įrengta platforma su stalu. Pakabintos daugiavietės sūpynės, greta jų sukurtas žemės meno objektas iš vytelių
Panaudotos medžiagos
Medinės lentos, mokyklos kėdės, virvės, vytelės

Miestelis ištysęs palei Nemuną daugiau nei kelis kilometrus. Kaunas – Jurbarkas plentas veikia kaip pylimas, saugantis nuo potvynių. Už kelio pyti didžiulės užliejamos pievos, prie Nemuno platūs smėlio paplūdimiai, tačiau maudytis pavojinga dėl srovių ir duobių. Įvairiapusė bendruomenė: vokiečiai ir vis gausiau atsikeliančių čigonų, katalikai ir protestantai.

Vietą rinkomės iš dviejų – pirmąją, atšlaitę už bažnyčios šventoriaus tvoros teko atmestič nes labai sudėtingas patekimas. Tačiau visus viliojo panoraminis vaizdas į Nemuno slėnį. Antroji vieta, kurią ir pasirinkome po diskusijų – skverelis šalia darželio ir mokyklos. Per pievą įstrižai veda žmonių išmintas takelis. Su vaikais dirbome šiame skverelyje ir sukūrėme tris ‘stoteles’.

Sutrumpinti kelią Skirsnemunėje po kūrybinių architektūros dirbtuvių bus galima estetiškiau.

Ilgas ir ištįsęs palei Nemuną Skirsnemunės miestelis rugpjūčio 6-9 d. tapo bene įvairiapusiškiausia stotele iš visų šešiolikos projekto miesteliųf Skirsnemunėje rasi katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčias. Gali aplankyti lietuvių, vokiečių ar žydų kapines. Šiuo metu miestelio bendruomenę vis daugiau papildo romų tautybės šeimos, o vasarą į savo vasarnamius suvažiuoja vokiečiai. Ir visa tai – 700 metų miestelio istorijos rezultatas.

Pirmoji diena skiriama susipažinimui ir vietos aplinkos tyrinėjimui. Vaikų amžius –  vidutiniškai trylika ar keturiolika metų, tad su jais galima atlikti rimtesnius tyrinėjimus. Tema – viešoji erdvė. Kalbamės ne tik apie tai, kur jie lankosi laisvalaikiu, bet ir apie miestelio gatvių tinklą, viešųjų erdvių sandarą ir kas lemia tam tikras jų ypatybes. Kokios vietos atrodo jaukios ir patrauklios, bet nėra privačios? O gal kai kurios vietos gali transformuotis į viešąsias erdves?

Po žemėlapių braižymo grupėmis, diskusijų, pasivaikščiojimų, apsižiūrėjimų išskiriamos dvi vietos, kurias vaikai siūlo pasirinkti vykdyti projektui. Pirmoji vieta – už Šv. Jurgio bažnyčios tvoros, kur atsiveria plati panorama į Nemuno slėnį. Vaikai siūlo įrengti poilsio ir kontempliacijos erdvę, nes daugiau tokių apžvalgos taškų Skirsnemunėje nėra.  Antroji vieta – tai nedidelė teritorija su maloniais šešėliais tarp medžių, visai šalia vaikų darželio ir netoli mokyklos. Aplink šį sklypą veda trinkelėmis grįstas takelis, tačiau visi einantys renkasi trumpesnį kelią – skersai. Tai sudomina, nes galbūt vaikai atrado naujai besivystančią viešąją erdvę? Išsiaiškinę, kad tai seniūnijai priklausantis sklypas, su vaikais imamės projektavimo. Jie išskiria tris erdves: atviras takelis, kuris linkęs pavasarį ar rudenį pažliugti, medžių guotas šalia takelio, tinkamas prisėsti poilsiui, ir jaukus medžių pavėsis tolėliau, palei vaikų darželio tvorą. Visą dieną užtrunkame diskutuodami ir vakaro refleksijoje su vaikais planuojame tolimesnius darbus. Realūs darbai dar neprasidėję, tačiau žinome, kad atidaus planavimo procesas lemia rezultato sėkmę.

Bevartydami „Architektūros [vaikų] fondo“ paruoštą inspiracijų knygą, vaikai susidomi ir pasiūlo daryti daugiavietes sūpynes tarp medžių. Minėtame guotelyje nusprendžiame įrengti objektą, skirtą vaikams atsisėsti ir papietauti per pertrauką mokykloje. Tuo tarpu savanoris Gintaras baigia nupjauti ūgtelėjusią žolę, taip pažymėdamas mūsų tvarkomą teritoriją. Iš autobusiuko traukiame pirštines ir įrankius – darbai juda visu pajėgumu. Kiekvienas vaikas gali prisidėti ten, kur jam atrodo įdomiausia. O kurdamas kažką nauja paverčią tą objektą savu – tai reiškia, turėtų rūpintis ir ateityje.

Trečią, paskutinę, dirbtuvėlių dieną ant takelio atvežta ir išsklaidyta skalda, drėgniausioje vietoje sutvarkytas drenažas ir pagamintas „tiltelis“. Nuo takelio matoma platforma, kurioje iškėlėme stalą. Ten pietaujant tarp medžių būtų galima žvelgti į tolėliau esančias sūpynes, ant kurių gali suptis bent keturi vaikai. Šalia sūpynių gimė galbūt poetiškiausias objektas. Mergaitės panaudojo sudžiovintas vyteles – iškabino jas ant virvelių tarp medžių, sudarydamos „tunelį“. Švelnūs vėjo judinamų vytelių garsai ramina ir traukia pabūti viduje ilgiau. Taip paprastomis ir gamtoje randamomis medžiagomis sukurtas žemės meno objektas.

Organizatorius:
Strateginis partneris:
Partneris:
Informacinis partneris:
Rėmėjas:
Draugai: