Rudausiai

Paskutinės šios vasaros dirbtuvės įvyko Rudausiuose (Vilniaus r.). Mūsų savanoriai susitiko su draugiška vietos bendruomene ir labai darbščiais vietos vaikais ir jaunimu! Rudausių komanda KAD užbaigė su trenksmu – 5 dienų dirbtuvių metu buvo sutvarkytos net dvi vietos Rudausių kaime: vaikams skirta erdvė už garažų, pavadinta “Privačia vaikų valda”, ir visiems skirta pieva kaimelio centre, kurioje komanda sukūrė daugiafunkcinę poilsio ir laisvalaikio terasą su suoliuku ir sienute. Labai džiaugiamės, kad dirbtuvės padėjo suvienyti vaikus – jie tiek daug nuveikė! 

Dalinamės šių puikių dirbtuvių nuotraukomis ir siunčiame linkėjimus Rudausių vaikams ir jų tėveliams, taip pat ypatingus linkėjimus siunčiame Gražinai Lapunienei ir Dorotai Tomaševskai, kurių pagalba ir ryšys su vaikais yra išskirtinis! Taip pat siunčiame linkėjimus Rudausių dirbtuvių savanoriams, kurie dirbtuvėse sukūrė tokią laisvą ir betarpišką aplinką kūrybai. Tai pasijautė ir dirbtuvių rezultatuose (kurie tikrai įspūdingi) ir vaikuose – aplankę Rudausių komandą išvydome labai motyvuotus vaikus, kuriems savanorių dėka buvo suteikta galimybė sukurti tai, ko jie tikrai nori. Ačiū Faustai, Aistei, Emilijai, Ievai, Nedui ir Sandrai už tai, kad prisijungėte prie dirbtuvių!

Iš savanorių dienoraščio (užrašė Aistė Radzevičiūtė): 1-ji diena

Esame šios vasaros paskutinė KAD savanorių grupė – koordinatorė Fausta, architektai Ieva, Emilija ir Nedas, ir savanorės Sandra ir Aistė. Pirmoji diena Rudausių kaime, Keliaujančiose architektūros dirbtuvėse, prasidėjo su mažu jauduliu. Visų pirma dėl to, kad susibūrusi savanorių komanda vienas kitą pažinojo dar tik pusdienį. O antra, kad buvome nežinomybėje kokie vaikai atvyks į dirbtuves kurti ir dirbti kartu.

Atvyko 23 vaikai, įvairaus amžiaus – nuo 8 iki 18 m. Dieną pradėjome pristatymu kas yra KAD ir kas esame mes. O tam, kad nors truputį pažintume vaikus ir įsimintume jų vardus bei jie mūsų, žaidėme susipažinimo žaidimą. Visi turėjo prisistatyti vardu stovint ratu, o vėliau sustoti abėcėlės tvarka, atsižvelgiant į savo vardo pirmą raidę. Tam, kad dar labiau apsiprastume vieni prie kitų, žaidėme keletą skirtingų variantų žuvų tinklo žaidimo. Šie žaidimai, nors ir trumpi, buvo puiki įžanga į ryšio užmezgimo pradžią su vaikais. Po žaidimų sekė ne tokia įdomi vaikams, bet visai komandai svarbi dalis – taisyklių užrašymas, kuriomis turime vadovautis visų dirbtuvių metu. Įdomu buvo tai, kad iš dešimties taisyklių didžiąją dalį sugalvojo vaikai be jokių užuominų. Būtent šiame momente supratau, kokie protingi yra šie vaikai nepriklausomai nuo savo amžiaus. Trumpai diskutavome ir apie viešą erdvę, jos reikšmę, kokią ją mato vaikai. Mano nuomone, svarbiausia šios dienos dalis buvo, ekskursija, kurią mums pravedė vaikai. Jos metu pamatėme Rudausių kaimo apylinkes vaikų akimis, pagrindines jų laisvo laiko leidimo vietas, sužinojome kaip jie leidžia laisvalaikį. Netgi buvome nuvesti į slaptą vietą su štabu už garažų, kur patys prisiminėme savo vaikystę. Po ekskursijos diskutavome apie visas vaikų aprodytas lokacijas kuriamam projektui, balsavome ir galiausiai paišėme eskizus dviem atrinktoms erdvėms.

Po bendrų pietų darželyje, kuriame esantys daiktai ir kvapas, tik dar kartą nugramzdino į vaikystės laiką, susirinkome dar kartą abiejose galimose lokacijose projektui ir kiekviena komanda apibendrino savo eskizus. Pagrindiniam projektui išsirinkome atvirą aikštelę Rudausių kaimo centre, bet neatsisakėme ir antros, slaptos ir itin svarbios vaikams erdvės – už garažų. Ten sekančią dieną planuojame kartu su vaikais daryti talką ir įkurti keletą sėdimų vietų bei staliuką, kad ir toliau vaikai galėtų ten leisti laiką slepiantis nuo saulės kaitros. Priėmus galutinį sprendimą dėl lokacijos, paskutinis dienos iššūkis buvo kartu pastatyti palapinę, kurioje būsime ir kursime likusias dirbtuvių dienas. Pirma diena buvo itin sklandi – įvykdėme visus numatytus dienos planus, o svarbiausia – su dalimi vaikų jau pavyko užmegzti gilesnį ryšį.

Iš savanorių dienoraščio (užrašė Aistė Radzevičiūtė): 2-oji diena

Antra diena prasidėjo kūrybingai. Kartu su vaikais, kurie jau nuo ryto įsidrąsinę ir nebijodami su mumis žaidė ir bendravo, kūrėme maketus naujam Rudausių kaimo projektui. Visų grupių maketai buvo itin įdomūs, kūrybiški ir skirtingi, nors visus siejo tam tikros bendros charakteristikos – noras turėti pavėsį bei vietą, kur galėtų prisėsti ir žaisti. Kol architektai po maketų pristatymo analizavo, jungė tarpusavy visas vaikų idėjas ir ieškojo galutinio projekto vaizdo, mes su kita komandos dalimi užsiėmėme priemonių inventorizacija. Po sočių pietų darželyje Nedas, Ieva ir Emilija toliau vystė projektą, o mes (Aistė, Fausta ir Sandra) išsiskirstėme į dvi grupes: aš ir Sandra su vaikų būriu darėme talką už garažų, o Fausta su grupe vaikų iškeliavo tvarkyti erdvės, kuri bus skirta sekančios dienos kultūrinio vakaro dirbtuvėms.

Nors ir lauke buvo labai didelis karštis visą dieną, vaikai buvo motyvuoti ir darbingi. Visus darbus atliko greitai, fizinės jėgos reikalaujančiose užduotyse turėjo itin daug stiprybės, o ir su mumis bendravo daug drąsiau nei vakar. Su kai kuriais vaikais jau pradedamas justi ir emocinis ryšys, prieraišumas, kas vienu metu truputį ir gąsdina, ir glosto širdį. Labai džiaugiamės vaikų motyvacija, jų noru dirbti bei pasiektais šios dienos rezultatais. Dienai baigiantis buvo išgrynintas galutinis projekto variantas – medinė platforma su ažūrine sienele ir suoliuku, apskaičiuotos jam reikalingų medžiagų kiekis, įvykdytas sėkmingas susitikimas su Rudausių kaimo bendruomene bei įvykdyta linksma kelionė į Senukus!

Dominika (mergaitė, 9m.): – O tu jau šeštadienį važiuosi namo?

Aistė (savanorė): – Deja, bet taip.

Dominika: – O atvažiuosi dar manęs aplankyti?

Iš savanorių dienoraščio (užrašė Aistė Radzevičiūtė): 3-oji diena

Šiandien buvo fiziškai sunki diena nuo ryto iki pat vėlyvo vakaro. Rytas prasidėjo Faustos, Nedo ir Ievos kelione pirkti medienos, o aš ir Sandra su mergaitės Dašos pagalba pakabinome hamaką ir lemputes, įkraunamas saulės baterijomis erdvėje už garažų. Tai buvo mūsų KAD komandos staigmena ir dovana vaikams. Likusią dieną su vaikais dirbome ties medienos šlifavimu, pamatų įrengimu, kultūrinio vakaro laužavietės įkūrimu ir talka už garažų.

Diena buvo itin intensyvi tiek komandos nariams, tiek vaikams. Visi dirbome išsijuosę. Buvo gražu žiūrėti kaip fizinės ištvermės netrūksta vaikams, kaip jie stengiasi, džiaugiasi, domisi. Mažasis kūrybinės komandos narys 8 metų Danielius prisėda, pasiilsi penkias minutes ir grįžta dirbti, sakydamas, jog jau spėjo pailsėti. Vaikams nestinga energijos, kai yra didelis noras ir tikslas, o ir pasikrauti jiem užtrunka daug trumpiau, nei mums suaugusiems.

Pasibaigus šios dienos dirbtuvėms, vieni komandos nariai liko toliau darbuotis ir užbaigti pamatus, o kiti pradėjo kultūrinį bendruomenės vakarą, kur buvo pakviesti vaikai, tėvai, draugai ir kaimynai. Vyko mozaikos dirbtuvės, kuriose patys svečiai daužė plyteles ir klijavo ant betonuoto grindinio visai netoli pagrindinio statinio. Buvo įkurtas ir laužas, kuriame svečiai kepė mielinės tešlos suktinukus ant šakelių ir bananus su šokoladu. Jau kultūrinio vakaro pabaigoje visi lakstė su miltuotais veidais. Balti jų veidukai ir drabužiai vėl priminė vaikystę. Kultūriniui vakarui pasibaigus vaikai su tėvais nuėjo pažiūrėti vietos už garažų. Buvo daug džiaugsmo ir dėkingumo. Po trečios dienos, tikrai manau, kad vaikai yra geriausi suaugusiųjų mokytojai – nuoširdumo, paprastumo, ištvermės, žaismingumo ir artumo. Šiandien gauti vaikų apkabinimai suvirpino ir suteikė šilumos, kurios taip dažnai trūksta. Laimingas vaikas yra gražiausia dovana, kurią gali gauti suaugęs.

Iš savanorių dienoraščio (užrašė Aistė Radzevičiūtė): 4-oji diena

Šiandien jau sunkiau rašyti, todėl pasirinkau kitokią formą dienoraščiui papildyti. Galbūt ne visada privalu rašyti apie dieną ir nuveiktus darbus, galbūt šį kartą buvo įdomiau sužinoti komandos narių mintis. Uždaviau skirtingus klausimus Ievai, Sandrai, Faustai, Emilijai ir Nedui ir paprašiau, kad į juos atsakytų.

– Koks buvo tavo santykis su vaikais prieš tai? Ar po KAD jis pasikeitė? Fausta: Nors anksčiau bendravimas ir ryšys su vaikais užėmė gana svarbią dalį mano gyvenimo, per paskutinius dvejus metus tas ryšys su vaikais buvo atitolęs. Tiesa, anksčiau teko daugiausia laiko leisti su jaunesniais nei mokyklinio amžiaus vaikais, tad šių metų KAD tarsi atgaivino tą prarastą santykį ir ryšį, tik jau šį kartą praplėtė ir amžiaus grupes, su kuriomis teko bendrauti ir leisti laiką. Atrodo, šį kartą santykis su Rudausių vaikais, su kuriais teko pabendrauti gana trumpai, buvo toks pat artimas ir nuoširdus, kaip ir su vaikais, kuriais teko bendrauti anksčiau, šie vaikai pasirodė lengviau ,,prisileidžiantys”, susidomėję draugystės su naujais ,,atvykėliais” kūrimu, tad ir santykis buvo lengvesnis ir atviresnis nei anksčiau.

– Kaip atrodytų tavo pasaulis, jei į jį žiūrėtum vaiko akimis? Sandra: Norėčiau atsakyt, kad skirtųsi nedaug, bet tai tikriausiai nebūtų pilna tiesa. Buvau jau pamiršusi, kad apleista teritorija už garažo gali atrodyti kaip nuostabiausias, paslaptingas sodas, kad pamesti 40 centų gali sužlugdyti dieną, o ledų porcija – ją pataisyti. Kad didelių žmonių gražūs žodžiai ar pavyzdys gali pastūmėti nuveikti didelius dalykus – net jei pats esi dar tik mažas žmogus. Tai grįžtant prie klausimo, mano pasaulis – jei žvelgčiau į jį vaiko akimis – atrodytų… kiek kitaip. Didesnis, laisvesnis ir visaip kaip -esnis. Ko gero labai panašiai, kaip ir vaiko pasaulis atrodo man, žvelgiančiai suaugusios akimis. Ai nebežinau, noriu miego, nebesurezgu nieko.

– Kaip dažnai prisimeni savo vidinį vaiką? Ar per KAD atsiranda daugiau noro pasirūpinti juo? Emilija: Kasdienybėje visiškai pasimiršta tas vidinis vaikas, kuris kartais nori ištrūkti iš suaugusiojo gyvenimo. Tas vaikas dažniausiai atsiskleidžia visiškai atsitraukus nuo esamos kasdienybės, pakeitus aplinką ar tiesiog atsidūrus vaikų apsupty. KAD metu būnant vaikų rate, bendraujant ir diskutuojant su jais, visai nejučiomis pradedi atsigręžti į save, grįžta prisiminimai apie savo vaikystę. Tuomet supranti, jog tavyje dar tas vidinis vaikas gyvena, kuris trokšta ,,pasileisti plaukus”, pilstytis vandeniu, dirbti šokant ir dainuojant, bėgioti, drąsiai klausti, mokytis ir augti. KAD projektas primena, kad vis dar esame tie patys vaikai, ką kartais per savo buitį pamirštame.

Iš savanorių dienoraščio (užrašė Aistė Radzevičiūtė):

5-oji diena

Paskutinę dieną skyrėm visų darbų užbaigimui bei ruošimuisi statinio atidarymui. Statinio atidarymo šventė priminė cirką – sukosi cukraus vata, popkornai puodeliuose, vietoje gėlių – arbūzai dovanų visai komandai, KAD palapinė, kuri, atrodo kaip cirko palapinė, visokio amžiaus susirinkę bendruomenės nariai ir super energingi, išsitepę lakstantys vaikai. 

Buvo labai keista suvokti, jog tai paskutinė diena. Atrodo, lyg čia, Rudausių kaime, praleidome labai daug laiko. Tuo pačiu, keturios dienos pralėkė taip greitai, kad net nespėjome susivokti kad atėjo dirbtuvių pabaiga. Sandra labai taikliai įvardijo šios dienos jauseną – ,,viskas atrodo siurrealu”. Šios dirbtuvės buvo nuostabios. Visa komanda labai gerai sutarė, nebuvo jokių itin stresinių situacijų, o jei ir buvo mažų problemų, greitai rasdavome sprendimo būdą ir ramiai viską spręsdavome. Komandoje visas dienas tvyrojo rami energija, nors dirbome sunkiai ir karštis atimdavo dar daugiau energijos. Taip pat be galo nuostabios yra Dorota ir Gražina, kurios yra atsakingos už Rudausių kaimo daugiafunkcinį centrą. Jos ne tik labai rūpinosi mumis visų dirbtuvių metu, bet ir šiais vaikais rūpinasi nuolat ir su visa savo energija, organizuoja dirbtuves, myli, globoja, saugo ir visaip kaip jais užsiima. Apie vaikus atrodo būtų galima pasakoti ir pasakoti. Kiekvieną dieną jaučiausi, kad mane vaikai mokina ir duoda užuomazgų į gilesnius suvokimus apie save, apie ryšį, santykį. Visi vaikai tokie skirtingi, šilti, darbingi ir savarankiški. Labai džiaugiuosi, kad mano pirmos keliaujančios architektūros dirbtuvės įvyko su šia komanda ir su tokiais nuostabiais vaikais. Taip pat be galo esu laiminga, kad mums pavyko įgyvendinti tiek pagrindinį projektą – poilsio zoną, tiek sutvarkyti ir įjaukinti lemputėmis ir hamakais mėgstamiausią vaikų erdvę už garažų, nuo šiol privačią vaikų valdą, skirtą tik vaikams, kurią patys vaikai savarankiškai tvarkė ir įsirenginėjo paskutines dirbtuvių dienas. Po KAD jaučiuosi įkvėpta ir kirba daug minčių pradėti dažniau savanoriauti su vaikais. Mažuose kaimeliuose vaikams stinga daugiau tokių iniciatyvų. Atrodo tiesiog norėtųsi imt ir likt Rudausių kaime ir skirti visą savo dėmesį vaikams, juos auginti, padėti jiems tobulėti, atskleisti jų talentus, rūpintis, mokyti juos ir mokytis iš jų.