Pagiriai

Pagiriai – miestelis Kėdainių rajono šiaurės rytuose, į rytus nuo Kėdainių. Pagirių miestelio seniūnaitija. Beveik pats Lietuvos centras.  Miestelio simboliai – varpinė; akmuo prie sankryžos į Šėtą, ant kurio iškaltos poeto Adomo Jakšto eilės. Miestelio centre – liepų alėja. Prūdas su nauju lieptu, bei šalia esantis parkas.

Liepos 21 dieną „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ komanda atvyko į Kėdainių rajono Pagirių miestelį. Malonus sutapimas: būtent šis vidurio Lietuvos miestelis tapo vieta, kur buvo paminėtas „KAD“ projekto vidurys.

Pirmąją dieną savanoriai skyrė palapinės pasistatymui ir susipažinimui su žingeidžiais bei energingais vaikais. Jaunieji projekto dalyviai trumpam tapo gidais: aprodė savanoriams vietas, kuriose susitinka su draugais, leidžia savo laisvalaikį žaisdami. Kitą dieną nuo ankstyvo ryto susirinkę vaikai turėjo galimybę žaisti savanorių paruoštus žaidimus ir bendrauti. Taip pat jiems buvo išsamiai pristatyta „Architektūros [vaikų] fondo“ veikla bei „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“. Tuomet prasidėjo diskusijos ir eskizavimas – vaikai piešė Pagirių miestelio ateities perspektyvas, diskutavo, kurias vietas miestelyje galima būtų patobulinti ir vėliau pristatė savo siūlymus. Po pristatymų paaiškėjo, kad viena lankomiausių ir jaukiausių vaikams vietų yra mokyklos teritorijoje esanti sporto aikštė – ši erdvė ir pasirinkta tolimesniems darbams. Vaikų sprendimu buvo nutarta gaminti suoliukus, nes jaučiamas didžiulis trūkumas, kai atėjus pasportuoti, nėra kur pasidėti daiktų, atsisėsti pailsėti. Žinoma, pasirinktas ir krepšinio aikštelės atnaujinimas, taip pat mažųjų dirbtuvių dalyvių noras – sūpynės.

Kitą dieną planus jaukė lietingas oras, todėl dirbti buvo persikelta į šalia esančią mokyklos sporto salę. Vaikų užsidegimas sužavėjo ne tik savanorių komandą, bet ir vaikų tėvelius bei mokytojas – iki pat vėlaus vakaro vaikai šlavė aikštę bei šalino joje augusias samanas ir žoles.

Paskutinę dieną buvo vykdomi užbaigimo darbai: pakabintos krepšinio lentos, dažomi stovai, įbetonuoti suoliukai, kabinamos sūpynės. Nepamirštas ir tradicinis paskutinis pasisėdėjimas – darbo rezultatų aptarimas su vaikais buvo įsimintinas, jaukus ir įdomus. Vaikai džiaugėsi savo darbo vaisiais, buvo nustebę, jog per tokį trumpą laiką suvienijus jėgas įmanoma padaryti ypatingai daug.