Paežeriai

Paežeriai – tai kaimelis tarp Vilkaviškio ir Marijampolės, kuriame 1858 m. gimė Vincas Kudirka. Miestelis turi ežerą, kuriame maudytis atvažiuoja ir žmonės iš apylinkių. Kaimelyje esanti Paežerių pagrindinė mokykla buvo uždaryta, tada vietos vaikai mokytis keliauja į kitus miestelius.  Mokyklos pastatas buvo pertvarkytas į bendruomenės centrą, kuris mūsų dirbtuves ir priėmė. Savanoriams vietos bendruomenė pasirodė labai draugiška, besidominti dirbtuvėmis – Paežerių gyventojai ateidavo pasidomėti, kas čia vyksta. Dirbtuvių veiklos visada prasideda nuo ekskursijos po miestelį, kurią veda į dirbtuves susirinkę vaikai ir jaunimas. Taip savanoriai gali greitai ir paprastai susipažinti ir su jaunaisiais dalyviais, ir su kaimelio erdvėmis. Po ekskursijos komanda ant grindinio nusipiešė Paežerių žemėlapį ir vienbalsiai nutarė dirbti su erdve prie bendruomenės centro stadiono, kuri pasirodė dažnai naudojama vietinių – veikloms, renginiams, sportui.

Iš savanorių dienoraščio: “Atėjus laikui pasirinkti vietą, kurioje vietoje statysime projektą,vaikai ilgai nedvejojo. Didžiausiu traukos centru šiame kaime neabejotinai yra bendruomenės kiemas, kuriame veiklų ir draugų randa tiek didieji, tiek mažieji mūsų “stovyklautojai”, todėl čia iškilo ir gražioji KAD’o palapinė. Vaikai šiame kieme iki išnaktų žaidžia krepšinį, aplink stadioną zuja su dviračiais, o ant mokyklos sienos reikia “prisitukinti”. Pati erdvė labai žalia, atvira, saugi ir sutvarkyta, todėl išsiskirstėme grupėmis geriau ją patyrinėti ir išsirinkti vietą statyboms. Nustebino tai, kad visos grupelės savo konceptams pateikė skirtingus šio kiemo kampus – kas pirmu taikymu nubėgo į greta bendruomenės pastato esantį medžių pavėsį, kitus sužavėjo kalnelis ir įsivaizduojama naujoji čiuožykla kiemo gale, treti rinkosi pasvirusį gluosnį, ketvirti – pušelių alėją, o paskutinė penktoji grupė nusitaikė perdaryti sporto įrenginius stadiono viduryje“ (2023 07 04, užrašė Šarūnė).

Ant lentos susirašę ką galima būtų veikti viešoje erdvėje, vaikai ir jaunimas pradėjo kurti idėjas būsimam projektui – darė maketus, juos pristatė visiems ir kartu aptarinėjo. Įdomu tai, kad kurdami idėjas vaikai ir jaunimas akcentavo saugumą, kaip vieną iš svarbių projekto kriterijų. Taip pat vaikų ir jaunimo maketuose atsiskleidė, kad jie nori pavėsio ir galimybės stebėti sporto aikštelėje vykstančias veiklas. Pristatymo metu aptartas vaikų ir jaunimo idėjas savanoriai apibendrino ir sujungė į vieną projektą – linksmybių, žaidimų ir poilsio erdvę. Savanoriams pavyko sugalvoti, kaip į projektą įtraukti didelį įspūdį palikusias rites, kurias jie išvydo tik įvažiavę į kaimelį. Jos tapo daugumos projekto dalių pagrindiniu elementu ir, žinoma, padiktavo projekto pavadinimą – naujai sukurta viešoji erdvė pavadinta “Ritam Ritę”!

Dirbtuvių eigoje pirminis projektas pildėsi naujais elementais – sugalvota projekto erdvėje sukurti augalais apsodintą kalnelį, iš vienos ritės konstrukcijos pasigaminti sapnų gaudyklę bei erdvę papuošti vaikų pasirašytų gyvūnų figūrėlių girlianda. Ši girliandos idėja gimė bedirbant radus iš lizdo iškritusį paukštelį, taip pat šie projekto elementai padėjo užimti pačius mažiausius dirbtuvių dalyvius – veikla buvo nesudėtinga ir labai smagi! 

Visi vaikai ir jaunimas išbandė darbą su įrankiais, mokė vienas kitą kaip teisingai ir saugiai su įrankiais dirbti, o labiausiai patyrusius savanoriai patikėjo su įrankiais dirbti savarankiškai. Iš savanorių dienoraščio: “Nors pradžioje buvo labai neramu stebėti vaikus naudojant elektrinius įrankius, greitai pastebėjau, kad nėra dėl ko nerimauti. Vaikai puikiai tvarkosi su šlifuokliais ir siaurapjūkliais. Smagu buvo stebėti, kad vyksta rotacija tarp ‘cechų’, vaikams įdomu išbandyti naujas veiklas ir jie gali pamokyti vienas kitą kaip naudotis šlifuokliais ir pjūklais. Po kelių valandų įrankiu ūžimo supratau, kad pakeisti veiklą būtina ir savanoriams. Eidavome pastebėti ir pagelbėti kitoms grupėms: wc pastato langų ir durų uždengimo, sapnų gaudykles paruošimo, aplinkos tvarkymo darbams” (2023 07 06, užrašė Vladimir). 

Iš savanorių dienoraščio: “Trečiąją stovyklos dieną mūsų statomas objektas jau buvo išrinktas, apgalvotas, supirktos pirminės medžiagos, todėl beliko pulti į darbus. Darbai prasidėjo nuo žolės nupjovimo, miškelio medžių būklės apžiūros, sausmedžio pašalinimo. Bendruomenės pirmininkės Vidos ir gyventojų pagalba išdžiūvusio medžio pašalinimas įvyko akimirksniu. Krūmų bei medžių genėjimu užsiėmė jaunieji stovyklos dalyviai. Statomo parkelio teritorijoje dar tik atvykus pamatėme lauko pastogėje sumestą krūvą įvairių senų lentų, kurias manėme panaudosiantys statomam objektui. Prasidėjus darbams sužinojome, kad negalėsime tų lentų imti ir tai akimirksniu mus išgąsdino: juk tądien, liepos 6, šventinę dieną, niekur kitur to negautume. Tą pačią akimirką atsiranda Genutė – viena iš aktyviausių bendruomenės narių, ir pasiūlo aplankyti jų ūkio tvartą, kuriame taip pat yra daugybė lentų, ir net dar geresnių, kurias vaikai galės panaudoti savo išsvajoto objekto įrengimui. Taip prasidėjo trumpi žygeliai iki Genės kiemo tvarto ir atgal su ilgomis lentomis, kurios buvo numatytos senojo nenaudojamo pastato angoms uždaryti ir jo fasado apdailinimui. Ten pat, Genės kieme, pastebėjome milžiniškas seno traktoriaus padangas, kurios neužilgo buvo atridentos ir pasitarnavo parkelio elementuose. Vakarėjant prasidėjo virvės užmetimo į aukštį varžybos, nes aukštųjų sūpynių tvirtinimus numatėme 6-7 metrų aukštyje” (2023 07 06, užrašė Denis).

Iš savanorių dienoraščio: “Aistė su komanda intensyviai dirbo prie „klombos”, Motiejus ir Aušrinė ruošė pagaliukus skirtus trosų tvirtinimui prie medžio, kuriuos vėliau pakelti keltuvu, Denis ir Vova, sunaudojo – svarbu, kad tvirčiau laikytų ir nežeistų medžio. Saulius ir Vilius darbavosi prie tualeto dengimo. Pailsėdavo vaikai išbandydami naują „mega-jengą”. Šarūnė su komanda pynė sapnų gaudyklę. Denis ir Vova vėl buvo pakelti laaaaabai aukštai, kad pakabintų virves supynėms. Tęsėsi ričių paviršių šlifavimas. Likusiems ilgiau padirbėti Eva išvirė visą puodą šviežių žolelių arbatos. Vyko tarsi arbatos gėrimo ceremonija: maži porcelianiniai puodeliai, pildomi mažu samteliu kvepiančios arbatos, maži kąsniukai močiutės iš Ukrainos keptų bandelių. Siuntėme linkėjimus Deniui su Urte, kuri apie tą vakarą ateityje pasakos kaip apie dar vieną ekstremalią patirtį. Tada SUTARTINĖ. Šarūnė mus, pasidalinusius į 3 grupeles, kantriai mokino lietuviškos sutartinės „Kukel, rožė, ratilio, kas laukely vaikščiojo…” Galvojom, gal būtų visai smagu per atidarymą padainuoti. Jau po 21 val., ramu, kažkas dar lieka darbuotis, o aš į mašiną ir vėl į Kauną. Turių valandą apmąstyti dieną. Nejungiu radijo. Galvoje skamba sutartinė” (2023 07 07, užrašė Vaida).

Labai didžiuojamės Paežerių komanda ir vietos gyventojais, kurie iškilusius klausimus sprendė ne dienos ar valandos, o minučių greitumu: prireikus, vietos žmonės mielai dovanojo medžiagų ir žaibiškai prisijungė padėti su sudėtingesniais darbais – metalo suvirinimu, prastesnės būklės medžių sutvarkymu ir pan. Ši darni komunikacija ir betarpiškas savanorių, vaikų ir jaunimo ryšys ir lėmė sklandų tokio dydžio projekto įgyvendinimą. Savanoriai pasidalino, kad po dirbtuvių vaikai ir jaunimas pirmą kartą ėjo kartu žaisti krepšinio, nes iki dirbtuvių nebuvo pažįstami ir dirbtuvių metu susidraugavo. 

Iš savanorių dienoraščio: “Prisimenant šeštadienį per įspūdžių miglą – net keista darosi, kad tiek visko buvo įgyvendinta per vieną dieną… Greičiausiai dėl to, kad paskutinė… Norėsi viską užbaigti. Vaikai plušo ir pagelbėjo nuo vieno darbo eidami (greičiau, bėgdami) prie kito. Susiskirsčius į grupes, nors ir dirbant šalia, tačiau taip susikoncentravus į užduotis, nustebindavo nuveikti darbai. Tik atsisuki ir milžiniška sapnų gaudyklė kažkaip pakabinta, kiek vėliau pamatai, kad ir apleisto wc pastato langai užkalti, o sustojus atsikvėpti ir žiūrint kažkur į miškelio toli – kad taip trūkstamos lentos ant komposto dėžės irgi kažkokiu būdu atsirado.  Nereiktų pamiršti, kad tarp viso to nepaliaujamo veiksmo visada galėdavai išgirsti klausimą “ar atsigėrei vandens?” arba siūlymą “einam dabar pažaisti žaidimą” – šioks toks atokvėpis būdavo neišvengiamas. Jau link projekto įgyvendinimo galo, vaikai vis žvilgtelėdavo į telefonus sakydami kiek minučių liko iki atidarymo, mesdami klausiamą žvilgsnį į dar nepabaigtą darbą. O, bet, tačiau, visi neišsakyti klausimai “ar spėsim”, buvo atsakyti kerpant šventinę atidarymo virvelę į naujai vaikų  pastatytą erdvę. Spėjom! Šventišką nuotaiką sukūrė pačių vaikų energija ir  pasidžiaugimas jų rankomis sukurta erdve. Kas be ko, neapsiėjo  atidarymas be kiek ilgesnių nei įprastai kalbų, vienos kitos nubrauktos ašaros ir pasididžiavimo bendruomene, jos ryšiu. Mano mintyse sukosi viena mintis: šis ambicingas projektas su vaikų svajonėmis buvo įgyvendintas bendro susitelkimo, pagalbos rankos ištiesimo ir nuoširdaus skubaus, reagavimo dėka (2023 07 08, užrašė Aistė).