Pabarė

Rugpjūčio pirmąją savaitę savanoriai iškeliavo į vazdingą Šalčininkų rajoną – Pabarę. Tai kaimelis, į kurį įsiterpia labai gražus pušynas. Turbūt ne veltui šią vietą projektui norėjo pasirinkti vaikai – pušynas labai fotogeniškas ir atrodo, kad jame labai gera leisti laiką. Vaikų, jaunimo ir savanorių komanda nusprendė Pabarėje pastatyti “Tarzanką” – tarp dviejų medžių nutiesti lyną ir jį sujungti dvejomis medinės konstrukcijos platformomis. Prie projekto kūrimo daugiausia prisidėjo vaikai, o prie “Tarzankos” statybų – kaimelio jaunimas, pademostravęs tikrai profesionalius darbo su įrankiais ir medžiu įgūdžius! Taip pat kartu su savanoriais džiaugiamės, kad medieną projektui padovanojo Gaisrinė ir Seniūnija – ačiū už tai, kad pamatėte prasmę prisidėti prie bendro rezultato! Taip Pabarėje įvyko labai tvarus projektas, subūręs vietos žmones ir organizacijas.

Iš savanorių dienoraščio (užrašė Rūta Lazauskaitė): “Apšilę su priemonių naudojimu ir darbu komandose po tris, einame prie vienos pagrindinių šios dienos veiklų – 3D modelių kūrimo.

Prisijungia du vakarykščiai vaikai, tad 4 komandos su priemonėmis dėlioja, konstruoja, lipdo savo apsitartus norus. Viską baigiame smagiu modelių pristatymu – pristatanti komanda kalbėdama užsideda KAD šalmus, kuriuos perduoda kitai komandai. Ieškoma panašumų tarp projektų, idėjos prasme vienijančių elementų, pasikartojančių poreikių, darome jų „sąrašą“. Po visko – apdovanojimas KAD marškinėliais. 

Pirmą dieną (antradienį) vaikų pieštame žemėlapyje bandėme padėti jiems identifikuoti esamas ar potencialias naujo traukos objekto statymo vietas, bet šitai nedavė aiškaus rezultato. Tad nėra netikėta, kad KAD komanda apsiprato bei susitaikė su mintimi, jog statiniui ir palapinei natūraliai tenka visiems žinoma vieta – pušynas tarp mokyklos ir sporto aikštyno.

Jau visai temstant, po vakarienės, po savanorių refleksijos kartu su Nastia grįžome į būsimo veiksmo vietą – į pušyną, nes reikia įvertinti ne tik jo ribas, kaimynystę, sveikas pušis, bet ir galimybes: du kartus per metus Pabarėje būna didelė šventė, kai statoma scena ir kėdės. Kitaip tariant, objekto negalėsime statyti architektėms patraukliausioje, centrinėje, telkiančioje vietoje, o ten, kur netrukdytų miestelio švenčių poreikiams. 

Vaikai apsipratę, tad trečios dienos ryto mankšta dar entuziastiškesnė. Savanorių dienotvarkės atsiskyrė, nes dalis labai užimti su medžiagomis; nemažai medienos likučių, likusių po renovacijos, gavome iš greta esančios gaisrinės. Po pietų pristatome geltonų ir raudonų kortelių sistemą, primename, kad visi čia esame savo noru – ir darbuojamės saugiai. Prisijungė 5 jaunuoliai, „seniai baigę mokyklą“. Jų darbas su elektriniais įrankiais vyksta sklandžiai ir gana greitai; antra „brigada“ popieriumi šlifuoja lentas, trečia komanda teptuku tepa bespalvį impregnantą – šiems darbo mažiausiai, nes lentų šlifavimas lėtesnis. Ketvirta komanda piešia padėkas, kvietimus ir skelbimus”.

Iš savanorių dienoraščio (užrašė Rūta Lazauskaitė): “Papildomos medienos projektui nepirkome, naudojame tai, ką davė gaisrinės darbuotojai. Darbas su mediena architektėms dėl to painesnis, sudėtingesnis; ilgiau trunka viską apskaičiuoti, taip pat – sunkiau viską prognozuoti. Tačiau pajudam. Šiandienos darbai – statybų pradžia: įsukti 8 metalinius pamatus, reikalingus dviems platformoms; pradėti platformų konstrukcijas (tarzankės pradžios ir nusileidimo). Savanoriai tęsia darbus komandose su vaikais – toliau šlifuoja lentas, kita komanda tepa bespalviu impregnantu. Apsipratus su darbais, vieni jau šlifuoja su elektriniais įrankiais. 

Pradžios ir nusileidimo platformos yra aplink pušis – sėkmingai įsukus vieną polį (su benzininiu žemės grąžtu), antrasis ilgam stringa dėl šaknų. Kasam, kalam, vyresniųjų vaikinų „brigada“ labai nuoširdžiai stengiasi, ieško sprendimo. Darbai sulėtėja, bet įveikiam. 

Buvo gera mintis kuo daugiau nudažyti iš vakaro! Naktį nelijo, dažai išdžiūvę, tepti likę visai nedaug. Vakar ne kartą skambėjo klausimas: „Ar reikės traktoriaus lynui įtempti? Kada?“ Mūsų Pabarės vaikinai pradėjo dirbti su lynu ir patys susitvarkė – po truputį, bet be išskirtinės technikos. Vyksta daugybė bandymų, kaip nusileisti, už ko laikytis, kokiame aukštyje priveržti antrąjį lyno galą.

Šiek tiek trūko medienos kopėtėlėms, tad su vaikais pradedame naują procesą – ardyti kelias paletes, kurios kelias dienas buvo mūsų „darbo vieta“. Sekasi gerai – vaikai apsipratę, atidesni su įrankiais, atidžiau klausosi patarimų, kaip iš priešingos pusės atkalti kreivą vinį, kaip ištraukti. Greičiau einasi ir su lentų reikiamo ilgio atpjovimu, nušlifavimu – visi visko pramokę, savanoriai jau gali pamokyti norinčius vaikus šlifuoti elektriniu įrankiu. Lieka nudažyti kopėtėles – lietus, skubame; padžiaunam prieš pietus.

Renkamės šiukšles, tvarkomės, skubame, bet apskritai – suspėta, vaikai net nupiešė popierines vėliavėles. Belieka laikyti tempą ir susitvarkyti su netikėtais iššūkiais, kuriuos gali atsinešti ilgas lietus. 

Perkirpti simbolinę raudoną juostelę kviečiame irgi simboliškai – vieną vaiką, virėją ir Nastią, be kurios KADo čia nė nebūtų. Ne visi vaikai drąsūs prieš pirmąjį nusileidimą, bet dauguma tikrai veržlūs ir net truputį nesustabdomi. Savanoriams tenka truputį nematomai ir švelniai įsiterpti – prilaikyti gyvą eilę ir leisti visiems vienodai nusileisti po pirmąjį kartą kiekvienam savu tempu, palaikant apatinę virvę, padrąsinant”.