Kalviai

Vienos gatvės miestelis su dviem centiniais mazgais. Stovi viena iš dviejų Lietuvos rotondų. Kalvio ežero pakrantėje. Išsidėstęs keliose terasose. Miestelyje yra mokykla, kurią lanko ne tik vietiniai vaikai, bet ir iš aplinkinių kaimų. Miestelyje vyrauja 1-2 aukštų taškinio užstatymo namai. Netoli bibliotekos stovi keli daugiabučiai.

Pagrindinės viešosios erdvės: prie mokyklos, stadionas, maudynės zona – sutvarkyta ežero pakrantė, bendruomenės namai. Mokyklos teritorija yra keliose terasose.  Miestelis yra kurortinis – nemaža dalis gyvenamųjų pastatų naudojami didmiesčių (ypač Kauno) gyventojų savaitgaliais ir šiltuoju metų laiku.

Pasirinkta vieta – mokyklos teritorija – dvi erdvės and dviejų skirtingo aukščio terasų – viena priešais kitą, priešingose žaidimų erdvės pusėse, šalia stadiono. Vaikai buvo aktyvūs ir žaismingi, todėl koncentruotasi aplink žaidimų erdves, vietą, kurioje vaikai jaustųsi patogiai dirbtuvių metu. Buvo atsižvelgta ir į erdvių geografinę padėtį: erdvė arti vaikų susibūrimų vietų, patogus priėjimas, erdvės viena nuo kitos nenutolusios.

Aukštai palypėjęs matai labai toli, o nusileidęs prie ežero gali stebėti, kaip jis ryte garuoja, o vakare rūksta. Čia pūpso Kalvių kalvos, slaptavietės, „štabai“ ir „bunkeriai“. O Kalviuose gražu: ežeras, klasicistinė rotondinė Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, pastatyta 1800 m. (pirmoji tokio tipo Lietuvoje), miestelis gražiai sutvarkytas. Kyla tradiciniai klausimai: “kur?”, “ką?” ir (svarbiausia) “kodėl?” darysime.

Palindę po šešiakampe palapinės žvaigžde, su vaikais piešiame žemėlapius ir išjudam apžvelgti pasislėpusių miestelio lobynų. O jų apstu: ežero sąnašų sala, senos fermos, karjeras, maža balutė medžių apsuptyje, kurioje gyvena vienas karpis… Bet geriausia ten, kur esame mes: apsižiūrime aplink ir čia pat atrandame dvi įspūdingas erdves: seną rūsį, apaugusį žolynais ir tapusį nedideliu kalneliu, bei medžių paunksnę – “bunkerį”.

Su gyventojų pagalba surinkę senų ventiliacijos vamzdžių, keletą medinių palečių ir krūvą lentelių, vis pasižaisdami pradedame gaminti „bunkerį su periskopu“ ant kalnelio. Vieni kalė, kiti dažė, treti bėgiojo nuo grąžto prie švitrinio popieriaus. Pasilakstydami ir pasilaipiodami, pasipykdami ir susitaikydami. Galiausiai iš šio zurzalyno gimė namelis su periskopu ir čiuožykla. Vaizduotės nestokojantiems statinys tuoj pat pavirto traukinuku ant bėgių su kaminu, pakrikštytas „Kalviaskopu“. Dabar kiekvienas gali palįsti po stogu ir, sukdamas buvusį skalbimo mašinos būgną, stebėti ežerą tarsi nuotraukoje. O vyresnieji gali šalimais prisėsti ir gėrėtis vakaro saulėlydžiu.

Kol ant šio kalnelio išmėgini naujai sukonstruotą suolelį, net neįtari, jog kitoje žaidimų aikštės pusėje esančioje medžių tankmėje vyksta intensyvus veiksmas. Ten vaikai karstosi, kopinėja, laipioja, sūpuojasi, šokinėja nuo virvių ir sūpynių. Po tokios mankštos dribteli ant šieno prikimšto maišo ir pasiilsi. Suvalgo obuolį, o graužtelį išmeta į šiukšliadėžę, kurią gamino bent pusė dirbtuvėlių dalyvių. Vieni dažė, kiti kalė, treti skaičiavo, kiek kokių lentelių reiks. Ši konstrukcija raudonai žydra spalva iš tolo subtiliai išduoda, kad tankmėje slepiasi žaidžiantys ir obuolius valgantys vaikai.