Jašiūnai

I diena (08.08, pirmadienis)
Pirmadienio vakarą susitinkame Vitebsko g. Archfondo būstinėje. Patirtimis dalinasi dirbtuves jau užbaigusi Tabariškių miestelio komanda. Dėmesingai klausomės, tikimės, kad jų įgytos žinios pravers ir mums.
Po pasitarimo išvykstame į Jašiūnus. Pasiekę mokyklą, kurioje gyvensime – esame sutinkami mūsų vietininko, ūkvedžio Vitalijaus. Sulaukiame trumpos ekskursijos po mokyklos pastatą, gauname mažą sporto salę miegui ir technologijų klasę pasitarimams bei maisto ruošai (pietausime mokyklos valgykloje, kartu su vaikais, o pusryčiais ir vakariene rūpinsimės patys). Šįvakar susirenka didžioji dalis komandos. Laura su Marta prisijungia vėlai vakare. KAD’o autobusiuku atvyksiančių Luko ir Vaivos sulauksime rytoj ryte.
Sulaukiame tamsaus ir vėsaus vakaro – šalia mokyklos upė, tad su Elviu pradedame vakarinę
dirbtuvių tradiciją ir einame maudytis negiliuose, bet gaivinančiai vėsiuose Merkio vandenyse.

II diena (08.09, antradienis)
Susirinkus visai komandai, iš pat ryto keliaujame susipažinti su vaikais. Prie pagrindinio mokyklos įėjimo mus pasitinka kelios vaikų mamos. Informuoja apie tai, kad pradinukai visiškai nešneka lietuviškai. Kiek sutrinkame ir prašome vietininiko Vitalijaus, kad mums pavertėjautų bent įžangos ir susipažinimo metu. Vėliau išvykdamas, vertėjo pareigas perduoda savo sūnui Rafail. Jam sekasi puikiai – tiek lingvistine prasme, tiek ganant ir drausminant aktyvesnius dirbtuvių dalyvius.
Susipažinimą pradedame nuo bendros mankštos. Atliekant pratimus nudirbame ir kitą svarbų darbą – kviečiame po vieną vaiką, ant lipnios juostos rašome jo vardą ir klijuojame matomoje vietoje.
Sutariame ir ant mokyklos fasado prikabinto lapo surašome elgesio taisykles (dviem kalbomis). Informuojame vaikus, kad eisime į ekskursiją po Jašiūnų miestelį, kurią jie mums ir turės vesti.
Trumpai (ir gan sudėtingai) aptarę galimas stoteles, išeiname į pirmąją – labiausiai entuziastingai minėtą parką, šalia dvaro. Jašiūnus miesteliu vadinti gali būti sudėtinga, nes vaikštinėjant atstumai pasirodo nemenki. Atėje aptinkame puikiai sutvarkytą viešąją erdvę su vaikų žaidimo aikštele – kurią išvydę vaikai joje kaipmat ir išsibarsto. Pasitarimui su jais – jokių šansų. Privalome duoti laiko kiek pasilinksminti po sunkiai pakeliamo 15-20 min trukmės ėjimo. Viena mergaitė prašo savanorės Martos, kad galėtų pasisupti 15 minučių – Marta suteikia penkias.
Nesu tikras ar dėl vaikų amžiaus ar dėl kalbos barjero, bet komunikuoti ekskursijos tikslą sekasi itin sunkiai. Nepanašu, kad buvome suprasti kai teiravomės, ko vaikų nuomone šioje vietoje jiems trūksta. Tarsi akivaizdu, kad netrūksta nieko – erdvės sutvarkytos bei išbaigtos, su įvairia rekreacijai pritaikyta infrastruktūra. Tad nieko nelaukę patraukiame į kitą stotelę. Gale einantys kalbiausi vaikai vis atsilieka, kartu su Vaiva vis paskatiname juos kiek pabėgėti ir pasivyti grupę. Neįtikėtina, bet vos pasiviję, iškart vėl sugebame atsilikti. Savanorė Laura sulaukia dėmesio iš dvynių Seweryn ir Sebastian – nuolat gauna pakelėje skintų gėlių puokščių. Vienas jų vis įsikimba jai į ranką ir maloniai kreipiasi Raura.
Antrąja stotele tampa erdvė po automobilių tiltu, šalia upės. Priėjimas sudėtingas, bet apačioje įdomu. Vanduo garsiai čiurlena akmenuotu slenksčiu, akmenuotas krantas ir betoninė tilto atramos atbraila, ant kurios iškart stoja vaikai ir ima mėtyti akmenis į vandenį. Nors erdvė turi potencialo – bet yra nutolusi nuo mokyklos, čia nėra kur pastatyti KAD’o palapinės, nėra kur gauti elektros įrankiams, sudėtingas patekimas bei apskritai – vieta izoliuota ir sunkiai matoma iš aplink, neatrodo saugi.
Sodą – trečiąją stotelę, pasiekiame eidami pro mažaaukščius, stambiaplokščius gyvenamuosius namus, kirsdami privačių sodų lysves. Pasiekiame upės pakrantę, kur aptinkame sukrypusį lieptą ir seną medinį stalą su suolais. Patekimas į šią vietą užspaustas, sudėtingas, per privačius sklypus.
Sulaukiame ir dėmesio per atdarą daugiabučio langą. Eidami atgal esame užkalbinami čia pat gyvenančios mokytojos Angelės. Ji teiraujasi apie mūsų projektą, siūlo pagalbą.

Grįžtame atgal prie mokyklos. Kyla šiokia tokia neviltis, nes užtrukome ir nuėjome tikrai daug, o apčiuopiamo rezultato dar nėra. Po trumpos pertraukėlės einame už mokyklos ir leidžiamės prie Merkio upės. Ne visai prie, nes upę nuo mūsų skiria iki pažastų augantys dilgėlynai. Drąsiai ir užtikrintai per jas kelią skintis ima savanorė Julija. Pasekame ją upės link. Pasiekę ją, esame informuojami, kad ši vieta naudojama kūno kultūros pamokų metu, įleisti į upę mokyklos turimas (!) baidares. Pamanykite sau – baidarės fizinio metu! Nors ir sunkiai prieinama – vieta pasirodo tinkamiausia. Arti mokyklos, prie kurios galėsime ir nudirbti didžiąją dalį darbų, naudodamiesi lengvai pasiekiama elektra, vieta vaikams žinoma, netgi turi aiškią funkciją pamokų metu.
Sutariame su ūkvedžiu Vitalijumi, kad vėliau, trimeriu būtų išpjautas praėjimas ir maža aikštelė prie upės. Su vaikais grįžtame prie mokyklos – žaidžiame gaudynes ir „sustink“. Taip mėginame užpildyti neplanuotas pertraukėles. Ir ne visai sėkmingai. Trūksta plano B nenumatytoms pertraukoms.
Imame piešti eskizus, ieškome idėjų. Visi dirba individualiai. Plaustai, nameliai medžiuose, supynės, suoliukai ir t.t. Vienas iš dvynių – Seweryn, paprašo savanorės Julijos, kad ji nupieštų jam Ferarį. Pasisiūlau patalkinti. Laužyta rusų kalba pamėginęs aptarti automobilio dizainą, imuosi darbo. Gavęs piešinį Seweryn nueina. Nusisuku prie kitų dalyvių, bet pajuntu kaip iš šono mane kažkas apkabina ir tyliai pasako spasibo. Netikėta.
Užbaigę eskizus, juos klijuojame ant mokyklos sienos, pradedame pristatymą. Kol kuriame, paupyje išpjaunamas dilgėlynas. Taigi su vaikais galime nueiti iki pat vandens ir aptarti, kurį eskizą būtų galima iš popieriaus čia ir perkelti. Dažnai skamba suoliukas, bet favoritu tampa namelis medyje. Beje, vaikai išreiškia pageidavimą vartams ant naujai atsivėrusio tako prie upės, kad į šią vietą galėtų ateiti tik jie.
Grįžę prie mokyklos, pievoje už jos statome didžiulę, ryškią KAD’o palapinę. Statyti padeda ir ūkvedys Vitalijus. Kokia sėkmė – vos iškėlę pastogę, sulaukiame smarkaus lietaus. Visi sulendame slėptis. Susėdame rateliu, kiekvienas pasisako apie tai, kad šią dieną labiausiai patiko. Atsisveikiname iki rytojaus.
Vakarinės refleksijos metu aptariame ne visai vykusias pauzes, kai neturėjome kaip deramai užimti vaikų. Pastebime, kad iškilus problemai imdavome tartis ne bendrai komandoje, bet po kelis, tarsi mėgindami gesinti lokalius gaisrus. Nutariame visus klausimus spręsti kaip įmanoma greičiau ir būtinai kartu. Taip pat pastebime, kad komandoje trūksta bent vieno žmogaus, išmanančio darbą su vaikais. Asmuo, gebantis pastebėti ir atpažinti kintančias vaikų būsenas galėtų pagelbėti iškart ir deramai reaguoti ir užkardyti chaosą. Taip pat praverstų ir profesionalus vertėjas. Jautėme, kad vertėjaujant vyresniems dirbtuvių dalyviams – buvo pametama nemažai esmės. Taip pat, ekskursijos metu girdėjome nemažai pasisakymų apie batutus ar netgi baseinus vaikų namų kiemuose. Pragyvenimo lygis pasirodė gana aukštas, tai nėra nuo visko nutolęs užkampis, tad ir užčiuopti aiškų trūkumą vaiku laisvalaikio erdvėse buvo sunku.

III diena (08.10, trečiadienis)
Dienos pradžiai tenka laimė pusryčiams gauti fantastiško skonio blynų, kuriais mus nudžiugina komandos kuratorius Elvis. Iškart po to Lukas išvyksta pirkti medžiagų šiai dienai numatytoms maketavimo veikloms.
Elvis veda mankštą. Pradedame maketavimą, vaikai skirstomi nedidelėmis grupelėmis, jas kuruoja Lukas, Laura, Marta ir Julija. Komandos savanoriams sekasi puikiai – retsykiais grupelėse esančių vaikų nuomonės ir pageidavimai išsiskiria, bet savanorių sumanumo dėka nusivylimui vietos nelieka. Visi lieka išklausyti. Pradedamas maketų pristatymas. Žymimės populiariausius vaikų norimus statyti objektus (pavėsinė, namelis medyje, supynės, platforma prie upės, suoliukas, takelis).
Papietavus mokyklos valgykloje, pradedama autobusiuke esančių įrankių ir medžiagų inventorizacija. Tuo tarpu kartu su Laura bei Marta grįžtame į mokyklą ir mėginame išgryninti vaikų pageidavimus, eskizuodami mūsų statybos galimybėms ir grafikui priimtiną objekto projektą.
Apsistojame ties platformos, upės pakrantėje, įrengimu, bei supynėmis. Platforma atrodo priimtina dėl darbų masto, taip pat itin įstringa vieno berniuko pasisakymas: –„Aš noriu sėdėti prie upės ir gerti arbatą“. Objekto tipas nuspręstas, dar lieka aptarti jo galutinę formą su komanda. Vakarop tęsiami pakrantės tvarkybos darbai. Nutarę, kad platformai atremti ant minkšto ir drėgno pakrantės grunto labiausiai tiks didesni akmenys. Netolies pakrantės tokių kaip tik buvome matę.
Kartu su vaikais ridename juos pakrantės link, kur yra ir nedidelis nuolydis, tad atrandame ir naują pramogą – akmenis stumame ir leidžiame prie upės riedėti sava eiga. Šiandien klausydamiesi vaikų pageidavimų išmokstame ir pora naujų žodžių: „lafka“ (suoliukas) ir „bisedka“ (pavėsinė). Ateityje, tikimės, pravers.
Paleidę vaikus ramiai vakarieniaujame. Po to skiriame šiek tiek laiko planavimui, dalis komandos kuria kultūrinio vakaro programą, kol kiti išbaiginėja objekto dizainą bei statybos planą. Esame pavargę, veik kaip vaikai – baiginėdami darbą, mintimis jau skubame poilsiauti. Kyla klausimas dėl refleksijos – yra norinčių pasisakyti. Vieningos nuomonės nėra, tad refleksija neįvyksta. Skirstomės.
Šio nutikimo nesureikšminu ir nė nepastebiu. Tik gerokai vėliau, jau tik baigiamojo pasitarimo su projekto vadovėmis metu, suvokiu jo svarbą. Bendri pasitarimai turi vykti ne tik tuomet kai Tu pats turi ką pasakyti ar kai Tau to norisi. Geras komandos narys neprivalo pasisakyti ar replikuoti į kito nuomonę. Geras komandos narys turėtų suvokti ir savo kaip klausytojo vaidmenį.

IV diena (08.11, ketvirtadienis)
Dieną pradedame skaniais, Vaivos paruoštais pusryčiais. Su Luku imame autobusiuką ir išvykstame į vietinę lentpjūvę. Kartu turime objekto brėžinius, vizualizacijas ir reikalingo medžiagų kiekio žiniaraštį. Sutinkame Henriką, lentpjūvės savininką – labai konkretus ir paslaugus vyrukas. Ilgai neužtrunkame. Mums netgi pasiūlo didžiają dalį medienos ruošinių sparčiai supjauti reikalingais ilgiais.
Grįžus, vaikai noriai padeda iškrauti medieną prie palapinės. Paupyje toliau verda darbas – kita komandos ir vaikų grupė toliau šalina išpjautas dilgėles, nuo kai kurių medžių ir krūmų apgeni šakas. Netikėtai aptinkama nedidukė, medžių ir krūmų šakų suformuota uždara erdvė – kurią vaikai greit pamėgsta ir pramena „bisedka“ (pavėsine). Taigi pavėsinęs klausimas išsisprendžia savaime – be statybų.
Kadangi medžiagos, objekto statybai, paruoštos – kviečiame visus prie mokyklos, į palapinę. Pagaliau prasidės svarbiausi darbai. Išdėstomi įrankiai, sukuriami darbų cechai – pjovimo (naudojame tik rankinius pjūklus – nes ilgiau užtrunka:) ), šlifavimo (elektriniais šlifuokliais apdorojami pagrindiniai medienos paviršiai, o briaunos apdailinamos ranka, švitriniu popieriumi), impregnavimo (parengti „paradiniai“ ruošiniai nualyvuojami, o laikančiojo karkaso detalės nutepamos ne tokiu išvaizdžiu antiseptiku), surinkimo (čia naudojami elektriniai suktuvai ir veržliarakčiai).
Vaikams nepaprastai įdomu – daugelis tokių darbų bei įrankių anksčiau nėra mėginę. Kaip ir maniau, pirmąją dieną mus kankinusios pauzelės ir pabėgantis vaikų dėmesys daugiau problemų nebekelia – visi kaip reikiant įsitraukę. Populiariausias darbas – šlifavimas, pasitelkiant elektrinius įrankius. Jų turime tris, tačiau galime naudoti tik du, kadangi paskutiniajam neturime tinkamo ilgio švitrinio popieriaus juostų. Po to seka medienos impregnavimas – tiesa, nutepimas antiseptiku susilaukia daugiau pasisekimo, negu medienos padengimas bespalve alyva. Momentinis rezultatas efektyvesnis. Parengtų ruošinių surinkimo į bendrą struktūrą cechas domina ne visus – dėmesio nepatraukia netgi čia naudojami elektriniai suktuvai. Tačiau pagalbos rankų nepritrūkstu – šiems darbams turiu keletą ištikimų talkininkų, kuriems tik duok! Surinkimo ceche jėgas išbando tik viena mergaitė (tiesa, jai surinkimo darbai sekasi bene sklandžiausiai). Smarkiausių jėgų reikalaujantis pjovimas rankiniais medžio pjūklais sulaukia mažiausiai dėmesio.
Aktyviausiai surinkimo ceche dalyvauja nepailstantys dvyniai Seweryn ir Sebastian. Kaip du vandens lašai, o dar ir rengiasi vienodai – pamėginki nesupainiot, kad geras! Kiekvienam norinčiam dirbti surinkimo ceche suteikiamias nustatytas varžtų skaičius ir paprašoma palaukti eilėje, kol kiti baigs sukti savuosius. Seweryn nuolankiai laukia šalia. Akimirksniui nuleidžiu akis į kito vaiko tvirtinamą detalę, kad galėčiau padėti jam tiksliau užbaigti darbą. Tuomet ateina Seweryn eilė. Jis nutveria elektrinį suktuvą ir imasi darbo. Bet po sekundėlės aš suvokiu, kad čia juk dirba Sebastian! Nenaudėlis užlindo prieš brolį, o Seweryn nusiminęs nueina į palapinę ir nusisukęs nuo mūsų vienas prisėda. Kaipmat ištaisau baisingą neteisybę ir susigrąžinu jį dirbti. O jo brolis visai neprieštarauja ir nepyktelėjęs, it vėjo gūsis nuskuba dirbti į kitą cechą.
Darbus užbaigiame refleksija. Dėl kalbos barjero ši dirbtuvių dalis neduoda itin daug naudos.
– Ką dirbot?
– Viską.
– Kas patiko?
– Viskas.
Tiesa, galiausiai pavyksta išgirsti ir konkretesnių atsiliepimų apie tai, kad kai kuriems niekuomet anksčiau neteko dirbti tokiais įrankiais ar atlikti panašių darbų. Toliau per daug kvosti nesistengiame, mūsų manymu ši diena ir be išsamių pasisakymų buvo itin sėkminga – laikas aktyviai užpildytas darbu. Mažai žioplinėjimo ar nesusipratimų. Sklandų darbą patvirtina ir kartu apdovanoja neįtikėtina galimybė šįvakar plaukti mokyklai priklausančiomis baidarėmis, šalia tekančioje Merkio upėje. Mūsų vietininkui Vitalijui pasiūlius du galimus maršrutus – renkamės trumpesnį, dviejų valandų trukmės. Pasiplaukioję dar turėsime gražaus laiko ramiam vakaro poilsiui. Neįtikėtina.

V diena (08.12, penktadienis)
Šiandien tęsiame darbą cechuose, mokyklos kieme. Gaminamės paskutines detales ir baigiame surinkti pagrindinį platformos rėmą. Dabar sukviečiame visus dirbtuvių dalyvius ir medinį rėmą nešame į paupį. Nors mūsų nemažai, bet yra ką veikti, platforma juk 3,0 x 4,5 m. Ilsėtis stojame net keletą kartų. Platforma nugula šalia jai numatytos vietos, o tuomet imame meistrauti pamatus iš įvairaus dydžio akmenų. Tupdome karkasą ant akmenų, dalis jo pakimba virš tekančio upės vandens.
Taip atsiranda dar nematytas lentų kalimo cechas. Po truputį virš upės pakibusioje rėmo dalyje kabinamas tinklas – interpretuota hamako versija. Likusi komandos ir vaikų dalis susitelkia ties pakrantės kraštovaizdžio tvarkyba. Rauti ir grėbti nesibaigiačius dilgėlių stiebus tikrai nėra populiariausias darbas. Komandos merginos išranda itin efektyvią metodiką vaikų mobilizavimui ir grąžinimui prie darbo. Pasiūlomas nedidelis ir apčiuopiamas laiko tarpas (tarkim 15 minučių), kuris įvedamas į telefono laikmatį ir tuomet be didesnių raginimų imamasi darbo. Iš pamatams nepanaudotų mažesnių akmenų suformuojama ir nauja laužavietė. Sukalus platformos grindis iškyla problema – kadangi vaikai lipa ant jos nenusiavę, o paupyje nemažai purvo, šviesiai alyvuotos lentos gana stipriai išsitepa. Mėginame šveisti, tačiau veltui. Tenka priimti sprendimą ir įsigijus tamsesnės alyvos, platformą nutepti iš naujo. Tiesa – tamsesnis, Palisandro medienos alyvos atspalvis atrodo netgi geriau ir labiau vykusiai dera su aplinka.
Diena intensyvi. Suskumbame bendrai ir deja jau paskutinei komandos vakarienei mokyklos technologijų klasėje. Mėgautis ilgai negalime – turime skubėti atgal į paupį ir įžiebti ugnį artėjančiam kultūriniam vakarui.
Prie upės, iš likusių lentų, surenčiame suoliukus ir mažus staliukus vaišėms. Taip pat įkuriame ugnį naujoje laužavietėje, surandame ir nusmailiname šakelių, zefyrams kepti. Marta sumąsto papuošti ir kartu užtverti platformą žalia, dekoratyvine juosta (kadangi naujoji alyva dar nebuvo spėjusi sudžiūti). Pamažu susirenka vaikai, kai kurie ir su mamomis. Trumpam atvyksta ir mokyklos ūkvedys Vitalijus.
Vaikai sparčiai imasi vaišių. Vienas po kito mauna zefyrus ant šakelių, o pakaitinę juos ugnyje – kabliuoja šokoladą, krekerius ir pabarstukus, užbaigdami patiekalą. Iš šalies atrodo labai smagiai ir net neaišku kas teikia daugiau džiaugsmo – maistas ar jo paruošimo būdas. Sparčiai temsta, rusenančios šakelės, po zefyrų, vaikų rankose tampa šviesos kardais. Su mumis pasisveikina ir kaimynė iš kito upės kranto. Pateikiame trumpą projekto pristatymą. Ji pažada mums lauktuvių ir po akimirkos grįžta nešina maišu obuolių iš sodo. Į kitą pakrantę pasiunčiame žvalgę – besimaudžiusi mergaitė įsitveria dvi šakeles, su dar garuojančiais zefyrais ir perbridusi upę iškeičia jas į kaimynės lauktuves. Taip užsimezga tiesioginis ryšys tarp abiejų krantų.

VI diena (08.13, šeštadienis)
Pradėdami dieną, jau pusryčių metu, kalbamės apie tai, kad galime pritrūkti veiklų vaikams užimti. Didis darbas, žinoma – palapinės nurinkimas, bet yra ir kur kas svarbesnis – supynių įrengimas paupyje, panaudojant seną padangą.
Pavalgę išsiruošiame į lauką, vaikų ženkliai mažiau nei įprasta. Daugelis jau išvykę į kitas stovyklas ar tiesiog savaitgaliauja su tėvais. Mažesnė kompanija dienos planų nejaukia ir laikydamiesi plano pradedame mankštą. Deramei apšilę, imamės nurinkinėti palapinę. Vaikai dalyvauja noriai, nes didžiulės, ryškios struktūros susiskleidimas ne mažiau efektingas nei pastatymas. Kai kuriems dar trūksta veiksmo, tad susibūrę į mažą grupelę ir pasikeisdami lipa į pakrantėje rastos padangos vidų ir linksmai ridenasi mokyklos kieme.
Patraukiame į pakrantę atlikti paskutiniųjų potėpių. Su Luku dirbame spręsdami supynių klausimą. Permetus storą virvę per pasirinktą šaką, spontaniškai gimsta dar viena (laikina) atrakcija. Viename kybančios virvės gale suraitome nedidukę kilpą, į kurią vienas iš vaikų kaip mat įspiria koją ir ima lengvai sūpuotis, mums laikant kitą virvės galą. Taip atsiranda prašymai, kad mudu su Luku norinčiuosius, sparčiai kilstelėtume kuo aukčiau į viršų. Kiekvienam vaikui po du pakilimus – sensacinga sėkmė! Išbandyti užsimano ir kai kurios merginos iš komandos.
Pasilinksminę, mažieji imasi bene paskutinio jiems skiriamo darbo – nušveičia ir nuplauna senąją padangą, kuri jau labai greit taps naujųjų supynių dalimi. Vaikams užbaigus, kartu su Luku ir Elviu rišame mazgus, veriame karabiną ir užkabę padangą įgyvendiname bene labiausiai pageidautą objektą. Kaipmat įvyksta pirmieji supynių bandymai – visiškas hitas! Visi patenkinti.
Pastebime, kad ir taip nedidelė šios dienos kompanija mažėja – tirpsta kartu su vaikų susidomėjimu. Pajuntame, kad tikroji atidarymo šventė įvyko vakar – kultūrinio vakaro metu, o šiandien – jau tik formalumai. Darbai baigti, tad ir darbininkai nekantrauja išsiskirstyti. Su komanda nutariame naujosios viešosios erdvės atidarymą paankstinti.
Viskas.
Paskutinis pusdienis nebuvo labai aktyvus, netgi kiek vangus, bet dabar jau išties jaučiame užbaigę – visi įnagiai grįžta atgal į autobusiuką, pakrantėje įsivyrauja tvarka ir ramybė. Savanoriai kartu su vaikais tupia ant šviežios platformos ir pradeda paskutinę refleksiją. Komandos kuratoriaus Elvio skaitomas klausimynas didelio pasisekimo nebesulaukia, o paskutnį vaikų dėmesį su savim į padanges pasikelia video operatoriaus pakeltas dronas. Suvokiame, kad tą dėmesį susigaudyti atgal neberealu, tad skelbiame pietų metą. Vaikai valgykloje, kaip visad, neužtrunka ir modami mūsų komandai po vieną, po kelis išeina. Padėkoję mokyklos ūkvedžiui išvykstame ir mes, trumpam užsukame paskutinėms maudynėms į paupį ir patraukiame namo.
Dabar tikrai viskas.

Šitokia pilna patirtis. Neįtikėtinai. Teksto gal ir nemažai, bet deramai visko perteikti vistiek neįmanoma. Atrodytų dirbtuvių trukmė nedidelė – tik kelios trumpos dienos, tačiau jų pakanka išgyventi ir išjausti kiekvieną esminę projekto dedamąją. Ir kaip komandos daliai ir individualiai.
Įstringa aiškus cikliškumas – dirbtuvių etapų pradžiose ir baigtyse. Visai kaip vasara, kuri tiek pat trumpa, bet nemažiau pilna, tik spėk sugaudyti.

Teksto autorius – Tomas Marcinkevičius