II diena (08.09, antradienis)
Susirinkus visai komandai, iš pat ryto keliaujame susipažinti su vaikais. Prie pagrindinio mokyklos įėjimo mus pasitinka kelios vaikų mamos. Informuoja apie tai, kad pradinukai visiškai nešneka lietuviškai. Kiek sutrinkame ir prašome vietininiko Vitalijaus, kad mums pavertėjautų bent įžangos ir susipažinimo metu. Vėliau išvykdamas, vertėjo pareigas perduoda savo sūnui Rafail. Jam sekasi puikiai – tiek lingvistine prasme, tiek ganant ir drausminant aktyvesnius dirbtuvių dalyvius.
Susipažinimą pradedame nuo bendros mankštos. Atliekant pratimus nudirbame ir kitą svarbų darbą – kviečiame po vieną vaiką, ant lipnios juostos rašome jo vardą ir klijuojame matomoje vietoje.
Sutariame ir ant mokyklos fasado prikabinto lapo surašome elgesio taisykles (dviem kalbomis). Informuojame vaikus, kad eisime į ekskursiją po Jašiūnų miestelį, kurią jie mums ir turės vesti.
Trumpai (ir gan sudėtingai) aptarę galimas stoteles, išeiname į pirmąją – labiausiai entuziastingai minėtą parką, šalia dvaro. Jašiūnus miesteliu vadinti gali būti sudėtinga, nes vaikštinėjant atstumai pasirodo nemenki. Atėje aptinkame puikiai sutvarkytą viešąją erdvę su vaikų žaidimo aikštele – kurią išvydę vaikai joje kaipmat ir išsibarsto. Pasitarimui su jais – jokių šansų. Privalome duoti laiko kiek pasilinksminti po sunkiai pakeliamo 15-20 min trukmės ėjimo. Viena mergaitė prašo savanorės Martos, kad galėtų pasisupti 15 minučių – Marta suteikia penkias.
Nesu tikras ar dėl vaikų amžiaus ar dėl kalbos barjero, bet komunikuoti ekskursijos tikslą sekasi itin sunkiai. Nepanašu, kad buvome suprasti kai teiravomės, ko vaikų nuomone šioje vietoje jiems trūksta. Tarsi akivaizdu, kad netrūksta nieko – erdvės sutvarkytos bei išbaigtos, su įvairia rekreacijai pritaikyta infrastruktūra. Tad nieko nelaukę patraukiame į kitą stotelę. Gale einantys kalbiausi vaikai vis atsilieka, kartu su Vaiva vis paskatiname juos kiek pabėgėti ir pasivyti grupę. Neįtikėtina, bet vos pasiviję, iškart vėl sugebame atsilikti. Savanorė Laura sulaukia dėmesio iš dvynių Seweryn ir Sebastian – nuolat gauna pakelėje skintų gėlių puokščių. Vienas jų vis įsikimba jai į ranką ir maloniai kreipiasi Raura.
Antrąja stotele tampa erdvė po automobilių tiltu, šalia upės. Priėjimas sudėtingas, bet apačioje įdomu. Vanduo garsiai čiurlena akmenuotu slenksčiu, akmenuotas krantas ir betoninė tilto atramos atbraila, ant kurios iškart stoja vaikai ir ima mėtyti akmenis į vandenį. Nors erdvė turi potencialo – bet yra nutolusi nuo mokyklos, čia nėra kur pastatyti KAD’o palapinės, nėra kur gauti elektros įrankiams, sudėtingas patekimas bei apskritai – vieta izoliuota ir sunkiai matoma iš aplink, neatrodo saugi.
Sodą – trečiąją stotelę, pasiekiame eidami pro mažaaukščius, stambiaplokščius gyvenamuosius namus, kirsdami privačių sodų lysves. Pasiekiame upės pakrantę, kur aptinkame sukrypusį lieptą ir seną medinį stalą su suolais. Patekimas į šią vietą užspaustas, sudėtingas, per privačius sklypus.
Sulaukiame ir dėmesio per atdarą daugiabučio langą. Eidami atgal esame užkalbinami čia pat gyvenančios mokytojos Angelės. Ji teiraujasi apie mūsų projektą, siūlo pagalbą.
Grįžtame atgal prie mokyklos. Kyla šiokia tokia neviltis, nes užtrukome ir nuėjome tikrai daug, o apčiuopiamo rezultato dar nėra. Po trumpos pertraukėlės einame už mokyklos ir leidžiamės prie Merkio upės. Ne visai prie, nes upę nuo mūsų skiria iki pažastų augantys dilgėlynai. Drąsiai ir užtikrintai per jas kelią skintis ima savanorė Julija. Pasekame ją upės link. Pasiekę ją, esame informuojami, kad ši vieta naudojama kūno kultūros pamokų metu, įleisti į upę mokyklos turimas (!) baidares. Pamanykite sau – baidarės fizinio metu! Nors ir sunkiai prieinama – vieta pasirodo tinkamiausia. Arti mokyklos, prie kurios galėsime ir nudirbti didžiąją dalį darbų, naudodamiesi lengvai pasiekiama elektra, vieta vaikams žinoma, netgi turi aiškią funkciją pamokų metu.
Sutariame su ūkvedžiu Vitalijumi, kad vėliau, trimeriu būtų išpjautas praėjimas ir maža aikštelė prie upės. Su vaikais grįžtame prie mokyklos – žaidžiame gaudynes ir „sustink“. Taip mėginame užpildyti neplanuotas pertraukėles. Ir ne visai sėkmingai. Trūksta plano B nenumatytoms pertraukoms.
Imame piešti eskizus, ieškome idėjų. Visi dirba individualiai. Plaustai, nameliai medžiuose, supynės, suoliukai ir t.t. Vienas iš dvynių – Seweryn, paprašo savanorės Julijos, kad ji nupieštų jam Ferarį. Pasisiūlau patalkinti. Laužyta rusų kalba pamėginęs aptarti automobilio dizainą, imuosi darbo. Gavęs piešinį Seweryn nueina. Nusisuku prie kitų dalyvių, bet pajuntu kaip iš šono mane kažkas apkabina ir tyliai pasako spasibo. Netikėta.
Užbaigę eskizus, juos klijuojame ant mokyklos sienos, pradedame pristatymą. Kol kuriame, paupyje išpjaunamas dilgėlynas. Taigi su vaikais galime nueiti iki pat vandens ir aptarti, kurį eskizą būtų galima iš popieriaus čia ir perkelti. Dažnai skamba suoliukas, bet favoritu tampa namelis medyje. Beje, vaikai išreiškia pageidavimą vartams ant naujai atsivėrusio tako prie upės, kad į šią vietą galėtų ateiti tik jie.
Grįžę prie mokyklos, pievoje už jos statome didžiulę, ryškią KAD’o palapinę. Statyti padeda ir ūkvedys Vitalijus. Kokia sėkmė – vos iškėlę pastogę, sulaukiame smarkaus lietaus. Visi sulendame slėptis. Susėdame rateliu, kiekvienas pasisako apie tai, kad šią dieną labiausiai patiko. Atsisveikiname iki rytojaus.
Vakarinės refleksijos metu aptariame ne visai vykusias pauzes, kai neturėjome kaip deramai užimti vaikų. Pastebime, kad iškilus problemai imdavome tartis ne bendrai komandoje, bet po kelis, tarsi mėgindami gesinti lokalius gaisrus. Nutariame visus klausimus spręsti kaip įmanoma greičiau ir būtinai kartu. Taip pat pastebime, kad komandoje trūksta bent vieno žmogaus, išmanančio darbą su vaikais. Asmuo, gebantis pastebėti ir atpažinti kintančias vaikų būsenas galėtų pagelbėti iškart ir deramai reaguoti ir užkardyti chaosą. Taip pat praverstų ir profesionalus vertėjas. Jautėme, kad vertėjaujant vyresniems dirbtuvių dalyviams – buvo pametama nemažai esmės. Taip pat, ekskursijos metu girdėjome nemažai pasisakymų apie batutus ar netgi baseinus vaikų namų kiemuose. Pragyvenimo lygis pasirodė gana aukštas, tai nėra nuo visko nutolęs užkampis, tad ir užčiuopti aiškų trūkumą vaiku laisvalaikio erdvėse buvo sunku.