Dreverna

Rugpjūčio pradžioje Drevernos gatvėmis nuaidėjo pjūklų dūzgesys ir vaikų balsai – čia kilo neeilinė statybų aikštelė. Šiemet Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą pelniusi Dreverna penkioms dienoms tapo kūrybos epicentru – KAD:MIESTELIAI komanda kartu su vietiniais vaikais pamaryje užkūrė tikrą kūrybos ir statybų šurmulį, paversdami piešinius ir svajones tikra, gyva erdve. Lietuviška liūtis užklupo vos pradėjus ekskursiją po miestelį. „Slėpėmės nedirbančio restorano terasoje, kol žliaugė lietus, ir žaidėme. Išlaukėme ne tik saulės, bet ir spėjome susipažinti vieni su kitais“, – pasakojo dirbtuvių kuratorius Tomas. Ekskursija, piešimas, maketavimas ir projektavimas – pirmieji keturi KAD metodo žingsniai, kurie skatina vaikų kūrybiškumą, bendradarbiavimą, gebėjimą įvardyti savo svajones ir kartu sudaryti galutinio rezultato planą. KAD metodas išskirtinis tuo, kad jis leidžia vaikams tapti ne stebėtojais, o tikrais kūrėjais – nuo pirmos idėjos iki paskutinio varžto. Čia svarbu ne tik rezultatas, bet ir procesas: bendros idėjos gimsta iš pokalbių, žaidimų ir diskusijų, o statybos tampa bendru nuotykiu, kuriame visi turi savo vaidmenį. Drevernoje vaikai nusprendė praplėsti žaidimų aikštelę ir joje pastatyti daugiafunkcę dviračių rampą su tinklu bei paslaptingąja „inkilo akimi“. Prasidėjus darbui su medžiagomis, greitai išryškėjo skirtingi vaikų charakteriai. Vieni įniko į šlifavimą taip, kad po kelias valandas gludino tą pačią lentą, kiti vis migruodavo tarp užduočių. Tačiau kai statybos persikėlė į žaidimų aikštelės teritoriją ir prasidėjo tikrieji darbai, blaškymasis dingo – ypač, kai reikėjo kalti lentas ar dažyti. „Vaikai labai greitai perkando įrankių naudojimą. Jų motyvacija pakilo, darbų eiga tapo žymiai sklandesnė, visi rado savo vietą ir laukė akimirkos, kai bus galima pristatyti rezultatą“, – pasakojo savanorė Ugnė.

KAD dirbtuvės nebūtų įmanomos be savanorių. Tai žmonės, kurie penkioms dienoms palieka savo miestus, darbus ir įprastą rutiną tam, kad kartu su vaikais kurtų jų svajonių erdvę. Drevernoje jie buvo ir mokytojai, ir bendražygiai, ir kartais net „vyresnieji broliai“ ar „mamos“. Jie kantriai aiškino, kaip laikyti pjūklą, kaip nušlifuoti kraštą, kaip sujungti dvi lentas taip, kad laikytų ilgus metus. Jie žaidė per lietų, dalijosi pietumis, padėjo spręsti konfliktus ir drąsino tuos, kurie sakė „aš nemoku“. Viena situacija ypač atspindi dirbtuvių atmosferą – kaip pasakojo Tomas, vienas berniukas, vardu Mantas, visų komandos studentų paklausė, ar jie yra savanoriai. Išgirdęs patvirtinimą, jis nedvejodamas tarė: „Aš irgi norėsiu tą daryti.“ Tokie momentai rodo, kad savanorių pavyzdys tampa įkvėpimu. Savanorių rankos, galvos ir širdys yra tikroji KAD projekto varomoji jėga – būtent dėl jų kiekvienas vaikas išsineša ne tik prisiminimą apie pastatytą objektą, bet ir patirtį, kad kurti kartu yra smagu ir be galo prasminga.

Drevernoje statybos vyko ne tik vaikų ir savanorių jėgomis – šįkart ypatingai ryškus buvo ir tėvų indėlis. „Labai džiugino, kad vaikų tėvai rodė didelį susidomėjimą. Jie dažnai mus aplankydavo, domėjosi, kaip sekasi, ir patys įsitraukdavo į veiklas“, – pasakojo komanda. Vėlesnėmis dienomis vis dažniau užsukdavo mamos ir tėčiai, stebėdavo darbą, padėdavo, o kai kurie kasdien įsitraukdavo į veiklą ir padėdavo užimti mažesnius vaikus, kol kiti sukosi prie karkaso ar lentų. Amatininkų gildijos „Lamata“ prezidentė Edita Nurmi pasirūpino, kad nei vienas neliktų alkanas – sotūs pietūs virsdavo tikra puota su vis kitu siurprizu kasdien. Vietos atstovai taip pat padėjo derinti objekto vietą, ieškojo trūkstamų statybinių medžiagų ir nagingų pagalbos rankų. Ši partnerystė su bendruomene virto ne tik praktine pagalba, bet ir kasdieniu palaikymu, suteikusiu dirbtuvėms dar daugiau jaukumo ir bendrystės.

Šeštadienio šventėje vaikai spindėjo pasididžiavimu – jie rodė savo rankomis sukurtą objektą tėvams, draugams ir visai bendruomenei. Raudonais dažais išpurkštas užrašas „AteiKite“ įrėmina apvalią angą, primenančią inkilo ertmę, pro kurią galima dirstelėti į kitą pusę. Tinklas vilioja užsiropšti ir prigulti, kybant virš žalios žolės, o rampa pasiruošusi priimti jaunuosius ekstremalius dviratininkus. Visa tai – Drevernos vaikų idėjų mišinys, gimęs iš bendro darbo, svajonių ir atidaus planavimo. Po apačia pritvirtintoje lentelėje įamžinti vaikų ir savanorių vardai. Tai ne tik parašas ant objekto – „Aš čia buvau“, bet pareiškimas: „Aš tai sukūriau.“ Ir tai – ryškus įrodymas, kad vaikai gali keisti savo aplinką.

Projektą įgyvendina VšĮ „Architektūra ir žmonės“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Projekto partneriai – Britų taryba, Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedra, Amatininkų gildija „Lamata”, Klaipėdos rajono savivaldybė, Priekulės seniūnija, Drevernos bendruomenė.