Alsėdžiai

Miestelis visas įtrauktas į paveldo teritoriją. Turi medinę bažnyčią, kapines, vandens telkiniai. Trys parduotuvės, nesenia įrengtas ,,komplekas“ su estrada. Turi kelis sporto aikštynus. Pasirinkta erdvė projektui – prie mokyklos ir bendrabučio, nes ten bendruomenė renkasi ir vaikams ten saugi teritorija.

Susipažinus su vaikais ir vieta prasideda pati įdomiausia proceso dalis – bandymas atrasti reikšmingas veiklos kryptis. Labai svarbu tai daryti atsižvelgiant į vaikų išreikštus poreikius bei lūkesčius ir esamą architektūrinį bei urbanistinį kontekstą. Šįkart – Alsėdžiuose – kontekstas tapo ribojančiu veiksniu.  Alsėdžių miestelio istorinė dalis yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, saugoma jos planinės struktūros tipas, reljefas, tam tikros perspektyvos, dominantės ir kita. Alsėdžių mokykla kaip tik stovi ant vieno iš saugomų reljefo elementų. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių atsisakyti minties daryti vaikų trokštamus suoliukus ant šlaito šalia mokyklos stadiono.

Alsėdžiuose buvo imtasi įgyvendinti tai, kas nebuvo aiškiai žodžiais nusakyta, bet buvo intuityviai jaučiama, kad to trūksta.

Gana reikšmingą dalį laisvalaikio Alsėdžių vaikai ir jaunimas praleidžia sportuodami šalia mokyklos esančiuose aikštynuose. Tačiau tiek aplink mokyklą, tiek prie šalimais esančio mokyklos bendrabučio akivaizdžiai trūko vietų, kur jauni žmonės galėtų susirinkti pabendrauti arba ramiai praleisti laiką. Keletas senų ir ne itin patogių suolų tam nelabai tiko. Viena projekto dalyvė taikliai pastebėjo, kad nors yra daug vietų aktyviam laisvalaikiui, tačiau nėra kur ramiai paskaityti knygą ar tiesiog patogiai pasėdėti su bičiuliais.

Dirbdami kartu su vaikais sukūrėme ramaus laisvalaikio oazę, kuri tapo lyg ir atsvara visoms aktyvioms zonoms aplink. Tarp medžių pakabintos supynės ir hamakas tuoj pat pritraukė daug kabojimo entuziastų ir jiems prijaučiančių, kurie įsitaisė šalimais ant žemės. Matyt, tie sėdintys  ir atsakė į klausimą, kur reikia nuridenti su vaikais sukurtą mobilųjį staliuką ir jo artimą „giminaitį“ – keistos išvaizdos suoliuką su dėmesingai aplinką iš vamzdžio tyrinėjančia akimi. Šie du baldai buvo pagaminti iš statybinių atliekų, atsiradusių po gaisro mokykloje. Vaikams užėmus visus naujuosius sėdėjimo, gulėjimo ir kabojimo įrengimus ir bendraujant, jaukiai įsitaisius ratu, pasidarė aišku, kad triūsas nebuvo veltui.

Netoliese pakabintos dar vienos supynės, iš transportavimo palečių pagaminti „šezlongai“ bei iš senų  perpjautų padangų padaryti vaikiški suoliukai-supynės ne tik sukūrė dar daugiau vietų ramesniam poilsiui, bet ir parodė vaikams, kaip išradingai naudojant senus nereikalingus daiktus galima sukurti kažką naujo, kas yra ne tik gražu ir funkcionalu, bet ir daug nekainuoja, be to, padeda atsakingiau naudoti išteklius. Ant netoliese esančios asfaltuotos aikštelės nupiešėme  žaidimus „Twister“ ir „Klasės“. Truputį prieštaringų vertinimų pačių savanorių tarpe sulaukė spalvos, kuriomis buvo perdažyti senieji suoliukai tarp mokyklos ir bendrabučio. Kartais tik užtepęs dažus pamatai tikrąjį jų atspalvį – tai proceso ir mokymosi dalis.