Inturkė

„Kaip nesukurti Vilniaus Inturkėje? Toks turbūt yra pats didžiausias mūsų komandos iššūkis“ – prisipažino Inturkės KAD savanorių komandos kuratorius Aurimas Ražanauskas. Daugiau nei dvidešimt dirbtuvėse dalyvavusių kaimelio vaikų, krūvos skirtingų kūrybinių idėjų ir tik 5 dienos viskam įgyvendinti – tai buvo tikrai nemenkas išbandymas. „Tokioje situacijoje lengva imti pernelyg skubėti ir orientuotis į rezultatą – į Inturkę atnešti Vilniaus tempą“.

Tačiau šio projekto tikslas ne toks – „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ stengiasi padėti kaimelių vaikams atskleisti jų kūrybiškumą. Parodant, kad jų originalios idėjos yra svarbios ir įdomios, netgi suaugusiesiems.

„Jau pirmą dieną atėjo ir suvokimas, jog leisime vaikams daug svajoti ir improvizuoti. Ir kad reikės kovoti su skubėjimo instinktais ir taip neleisti užgniaužti jų kūrybiškumo. Reikėjo prisipratinti mintį, jog pastatyti objektą yra būtina, tačiau jei praleisime svarbius momentus, pastatymas turės didelių spragų – vienas kito nepažinimą ir vaizduotės neišlaisvinimą” – savo mintimis dalinosi menininkė, projekto savanorė Gintarė Vaicekauskaitė.

Tik išklausę ir apsvarstę visas idėjas – nuo skraidančių kebabų iki juodų kambarių-portalų, leidžiančių keliauti erdvėje – vaikai su savanoriais kibo į darbą. Erdvėje prie mokyklos, kurioje mažieji Inturkės gyventojai nuobodžiaudami laukdavo autobuso, buvo sukurta poilsio ir žaidimų aikštelė. Joje – platforma medyje, didžiulis hamakas, besisupantis krėslas ir balansavimo juosta.

Ir nesvarbu, kad dalis savanorių iš Vilniaus benzininį pjūklą rankose laikė pirmą kartą gyvenime, o vaikai pirmą kartą kažką statė savo kaimelio viešojoje erdvėje – procesas Inturkėje vyko šviežiai, kūrybiškai ir, svarbiausia, pernelyg neskubant. O miestelio centre liko erdvė, kviečianti atsipalaiduoti ir pajusti neskubrų miestelio tempą.