Vyžuonos

Jaukų ir nedidelį, vos pusę tūkstančio gyventojų turintį Vyžuonų miestelį (Utenos raj.) supa ne tik keli ežerai ir vinguriuojantis Vyžuonos upelis, bet ir nemažas miško masyvas. Jo pakraštyje, tarsi miško uoste, glaudžiasi ir miestelio stadionas. Būtent šioje išlakių pušų apsuptoje erdvėje prieš savaitę mažieji Vyžuonų gyventojai sukūrė neįprastą statinį – medinį „Draugystės laivą“.

Šis Aukštaitijos miestelis buvo vienas iš septynių projekto „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ šios vasaros stotelių. Net penkias dienas projekto savanoriai – architektai, menininkai, jaunimo darbuotojai ir kiti kūrybininkai – kartu su Vyžuonų vaikais ir jaunimu svajojo, projektavo ir galiausiai pastatė pačių mažųjų sugalvotą objektą. Tiesa, kaip ir bet kuris projektavimo procesas, šis taip pat buvo kupinas iššūkių.

Pačią pirmą dieną miestelio vaikai projekto savanorius išvedė į ekskursiją po miestelį. Jos metu ne tik susipažįstama su vaikų gyvenamąja aplinka, bet ir dairomasi vietų, kuriose galėtų gimti naujasis objektas. Tačiau šįkart, prisimena projekto savanoriai, net ir nužingsniavus 12 kilometrų ilgio ekskursijos maršrutą būsimų statybų lokacija buvo visiškai neaiški. Tik ilgos dienos pabaigoje galiausiai buvo nutarta būsimą (kol kas dar visai nežinomą) objektą statyti stadione.

„Stadiono erdvė gana nemaža, su didele pušų gobiama pieva ir kiek tolėliau įrengtomis krepšinio ir teniso aikštelėmis. Vaikai pasakojo, kad čia rengiami koncertai ir miestelio šventės, tačiau daugiau įdomybių ar mažuosius buriančių oazių nebuvo matyti – stadionas patikėtas savaiminei gamtos priežiūrai”, – pirmus įspūdžius prisimena projekto savanorė Vakarė Klimavičiūtė.

Kitą dieną, vaikams pradėjus piešti ir maketuoti savo įsivaizduojamus statinius, jų darbuose pradėjo ryškėti pasikartojantis laivo motyvas. Buvo nuspręsta šią mintį plėtoti ir perkelti į realybę. „Per tris paskutines dirbtuvių dienas kartu su vaikais statėme medinį „Draugystės laivą“. Laivo konstrukcija iš dalies yra laikoma šešių automobilio padangų, iš dalies – virvių, pritvirtintų prie laivo stiebą atstojančio pušies kamieno. Aplink kamieną palikta erdvė leidžia konstrukcijai laisvai siūbuoti – visai kaip tikrame laive! Kopetėlėmis užkilus laivo stiebu-pušimi, galima apžvelgti beribius vandenyno – Vyžuonų stadiono – horizontus”, – konstrukciją pakomentavo V. Klimavičiūtė.

Visus statybos darbus, padedami savanorių, atliko patys Vyžuonų vaikai ir jaunimas. Susidomėję projektu, jie noriai įsitraukė į darbus ir stebino savo užsidegimu. „Smagu stebėti tokį virsmą, kai kartais sunkiai sukalbami padaužos, gavę darbo raumenims, tampa mažaisiais savo srities meistrais – atsidavusiais, dėmesingais, smalsiais. Kai įprastai padus parietęs berniukas noriai išklauso instruktažą ir, paėmęs į rankas įrankį, atsakingai vykdo savo statybinę misiją. Arba matai kaip vaikas, tris dienas su išmaniuoju telefonu tūnojęs pamiškėje, galop išlenda, akylai stebi dirbtuvių vyksmą, dairosi… Ir visai nesvarbu, kad pakviestas griežtai atsako nenorys prisidėti. Jaučiame – iš tiesų jam labai įdomu ir smalsu!”, – įspūdžiais apie vaikų įsitraukimą dalinosi projekto savanoriai.

Šią vasarą „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ ir toliau skatins vaikus ir jaunimą įsitraukti į savo miestelio kūrimą. Utenos rajone įsikūrusios Vyžuonos buvo tik vidurio stotelė keliaujančių architektų maršrute. Raudonasis dirbtuvių autobusiukas šiemet dar aplankys Pabiržę (Biržų r.), Endriejavą (Klaipėdos r.) ir Rudilius (Kupiškio r.).