Upytė

Gal todėl, kad gyventi bendruomeniškai čia taip įprasta, į „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ veiklas noriai įsijungė ir Upytės suaugusieji – tris kartus per dieną gamino maistą savanoriams, prisidėjo įrankiais ir darbu, aktyviai dalyvavo kultūriniuose vakaruose. Į Europos šalių kino forumo „Scanoramos“ dovanotą filmo „Kartą gyveno Uvė“ peržiūrą susirinko bene pusšimtis žiūrovų.

Paaugliai, kurie savo noru vasarą eina į mokyklą, taip pat buvo staigmena. Jie čia atostogų metu renkasi niekieno neraginami – leisti laisvalaikį, bendrauti tarpusavyje. Visi pažįsta vieni kitus ir palaiko bičiuliškus ryšius. „Man yra labai gražu, kai septyniolikmetis kartu su vienuolikmečiu eina groti pianinu. To paprastai nepamatysi“ – teigė V. Gecevičius.

Penkioms dienoms architektais tapę jaunieji Upytės (Panevėžio raj.) gyventojai suprojektavo ir įrengė savąjį kalną – visai kitokį, nei greta kaimo dunksantis, baisiomis legendomis apipintas, žiaurumu garsėjusio pono Čičinsko vardu vadinamas piliakalnis. Kartu su projekto „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ savanoriais sukurta nauja kaimelio erdvė – didelio bendruomeniškumo, darbštumo ir kūrybinio džiaugsmo pavyzdys.

Upytėje KAD savanoriai sutiko ne tik beveik dvidešimt paauglių, nusiteikusių per penkias dienas pagražinti pasirinktą kaimelio viešąją erdvę, bet ir tokią bendruomenę, kokios, sako, niekur kitur Lietuvoje nėra regėję. „Atvažiuoji prie mokyklos. O ten padėta lenta, kurioje surašytas visos vasaros bendruomenės veiklų planas – įvykiai, renginiai, išvykos visiems trims mėnesiams. „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ buvo tik vienas iš daugelio tos vasaros bendruomenės projektų“ – stebėjosi savanorių komandos kuratorius Vaidas Gecevičius.

Nauju objektu praturtinti Upytę buvo nuspręsta ten, kur visi dažniausiai renkasi – prie mokyklos. Prieš kelis metus čia, įrengdami tinklinio aikštelę, statybininkai buvo supylę nemenką kalnelį. Nuo jo viršaus aktyvi ir sportiška Upytės bendruomenė mėgdavo stebėti tinklinio varžybas. Ir ne tik.

“Atsisėdę ant mistinio banano formos kalniuko, vaikai pasakojo, kad pagal Čičinsko papročius čia žaisdavo žaidimą „mergaičių kalnas, berniukų kalnas“, kurio idėja yra nustumti nuo kalno visus pasirinktos lyties žmones. Idėjų generavimo procese vaikai irgi puikūs – lapas pilnas idėjų – nuo paprastų supynių-tinklų, iki keisčiausių raganų kalno su skraidančiomis šluotomis” – kūrybiniu procesu džiaugėsi projekto savanorė Birutė Bikelytė.

Galiausiai visi vienbalsiai nusprendė, kad šioje vietoje trūksta tribūnos (suolelių) ir rezultatų lentos. Iš kitos kalnelio pusės buvo suformuotas “voratinklis” – laipynė užsiropšti viršun. Objektui, taip natūraliai kilusiam iš praktiško bendruomenės poreikio, buvo panaudotos senos mokyklos sporto salės grindų lentos. Nušveistos, nuobliuotos, perdažytos ir sukaltos, jos buvo prikeltos naujam gyvenimui ir tolimesniam Upytės gyventojų naudojimui.