Panemunėlio geležinkelio stotis

Miestelis įsikūręs lygioje vietovėje, šiek tiek toliau nuo kelio vedančio į Rokiškį. Apsuptas dirbamų laukų ir miško plėnių. Pro miestelį vinguriuoja Nemunėlio upė, tačiau aplink ją išsidėstė pailgi ūkininkų sklypai. Taigi nėra gero priėjimo prie upės rekreacijai, daug vietų apžėlę.

Universalaus Daugiafunkcio Centro vadovė rūpinasi naujų projektų vedimu: atnaujino vaikų žaidimo aikštelę, tačiau taip pat įrengė kameras apsaugai nuo vandalizmo. Urbanistiškai ryškios formantės yra upė ir geležinkelis. Miesto centrą žymi parduotuvių ir kioskų koncentracija, taip pat biblioteka. Miestelyje nėra bažnyčios ir kartu aiškiai suformuotos urbanistinės erdvės. Geležinkeliu dunda prekiniai traukiniai, o keleiviniai sutoja tik savaitgalias. Wmon’s daugiausia dirba vietinėje lentpjūvėje (kur gamina euro paletes) arba ūkininkauja.

Dirbtuvių vieta – mokykla ir stadionas, kur jaunimas leidžia daugiausia laiko stovi netoli upės. Iki prieinamos maudyklos tekdavo eiti didžiuliu ratu aplink. Su vaikais nusprendėm išvalyti artimesnį takelį vedantį nuo stadiono ir atkurti ryšį su gamta. Išvalyti ir iškirsti bruzgynai. Nuo sąmanų nuvalyti akmenys ir atgabentu smėliu suformuota maloni pakrantė.

Pirmoji oficiali dirbtuvėlių diena prasidėjo komandą buriančiais žaidimais ir pokalbiais apie mus supančią aplinką. Bandėme atsakyti į klausimus, kas ją formuoja ir kaip pradėti ją keisti ir kurti pačiam, nelaukiant paraginimo iš šalies. Dar kartą aptarėme populiarias susitikimų vietas: turgelio stoginę prie geležinkelio stoties, mokyklos sporto aikštyną, Šetekšnos upelės pakrantę. Atidžiai klausydamiesi jaunųjų pasakojimų pastebėjome, kad iki patogaus maudymuisi kranto, neapžėlusio aukštomis žolėmis, vaikams tekdavo daryti didžiulį lankstą. Vaikų iniciatyva nusprendėme suformuoti artimesnį priėjimą prie akmenų rėvos Šetekšnoje, visai šalia mokyklos stadiono. Nieko nelaukę visi pasiraitoję rankoves kibome pjauti medžių išvartų, šveisti gražiųjų upės akmenų ir rauti nereikalingų žolių. Kita komandos dalis pasiryžo įrengti laiptelius pylime nuo stadiono ir jaukų takelį per mišką link upės.

Antrą dieną rinkome antrines žaliavas, kurias sėkmingai panaudojome tvarkydami aplinką. UDC vadovė Laima atidavė senas darželio loveles, kurios perdirbus virto šiukšliadėžėmis ir laiptelių turėklais. Panemunėlio pagrindinės mokyklos direktorius Mykolas davė nereikalingų betono trinkelių, iš kurių sudėliojome laiptelius link upės. Tęsdami darbus trečią dieną visiškai išvalėme pakrantę ir sudėjome naują kompoziciją iš akmenų. Seni futbolo vartai su mokyklos ūkvedžio pagalba virto unikaliu objektu – lauko sofa virš vandens. Išsimaudę vaikai gali sėdėti sumerkę kojas į vandenį ir medituoti klausydamiesi per akmenis čiurlenančio vandens. Taip kartu su vaikais mokėmės atkreipti dėmesį į savo artimiausią viešąją aplinką, būti bendruomeniškiems ir nepamiršti ryšio su gamta. Apibendrinus, Panemunėlio geležinkelio stoties atveju daugiau susitelkta Šetekšnos kraštovaizdžio tvarkymui bei rekreacinės viešosios erdvės formavimui, nei apibrėžto objekto kūrimui.