Palonai

Miestelis rajono pakrašty, viena pagrindinė gatvė. Miestelio centre – daugiafunkcis centras, parduotuvė, bedruomenės namai, bažnyčia; pakrašty – vaikų mėgiamas tvenkinys.

Dirbtuvių vieta: Dėl nemažo bendro savanorių ir vaikų kiekio buvo pasirinktos dvi vietos: daugiafunkcio centro kiemas ir tvenkinio pakrantė. Diskusija vyko mažose grupėse, o galutinis sprendimas priimtas visems susėdus kartu.

Jei iškeltume klausimą, iš ko susideda aplinka, kurioje mes gyvename, vieni atsakytų, kad iš gatvių ir pastatų, kiti – iš viešųjų ir privačių erdvių, treti dar pridėtų žmones ir jų idėjas… “Keliaujančių architektūros dirbtuvių” savanoriai, organizuojantys kūrybines dirbtuves su vaikais ir jaunimu, stengiasi paskatinti jaunus žmones būti aktyviais savo aplinkos kūrėjais, nebijoti įgyvendinti idėjų ir suprasti, kaip greitai jos gali materializuotis.

Dirbtuvėlės tradiciškai prasidėjo nuo improvizuotos ekskursijos, kurios metu į miestelį pažvelgiama vaikų akimis. Aiškintasi viešosios erdvės sąvoka. Kartu nubraižytas miestelio planas, kuriame pažymėtos gatvės, viešosios erdvės, kiti svarbūs miestelio objektai.  Susėdus į bendrą ratą paaiškėjo, kad visose grupelėse pagrindinį dėmesį vaikai skyrė erdvei prie tvenkinio, kur jie mėgsta leisti laiką ir maudytis, tačiau aplinka šalia jo yra nesutvarkyta, o vietinio mokytojo iniciatyva pastatytas lieptelis aplūžęs. Palonų jaunimo užkeltos ant lieptelio, tačiau jau pavojingai iškrypusios padangos tapo tarsi jungiančia būsimo projekto detale – iš krovininių automobilių padangų nuspręsta padaryti didelius krėslus sėdėjimui prie tvenkinio, o iš įprastinių sunerti mažesnius, mobilius krėslus.

Dirbtuvių rezultatas galutinai išryškėjo paskutinės dienos ryte. Buvo sutvarkyta tvenkinio pakrantė – joje atsirado gaivia žalia spalva nudažyti krėslai iš padangų, iš senų stalčių pagamintos šiukšliadėžės. Prie vandens nebereikėjo slidinėti stačiu šlaitu – iš keleto ilgų lentų buvo suformuotas nusileidimas iki vandens. Lieptas, svarbiausias šios erdvės elementas, neatpažįstamai pasikeitė ir tapo nebepavojingas, kaip buvo iki tol, kai kyšojo metalinės konstrukcijos, vargiai susisiekiančios tarpusavyje. Prie UDC atsirado padangų temos tęsinys – mobilūs krėslai, kuriuos galima naudoti tiek panorus žiūrėti filmus ant lauko sienos, tiek išdėstyti prie krepšinio aikštelės, vakarais sutraukiančios daug jaunimo, tiek tarp medžių, kur ir senjorai galėtų prisėsti pasibaigus liaudies muzikos kapelos repeticijai.