Milašaičiai

Miestelis, kad ir nedidelis turi žirgyną, lentpjūvę, ,,Senolių sodybą“. Lentpjūvė darbo vietomis aprūpina žmones iš aplinkinių gyvenviečių. Daug natūralios gamtos, miškų. Žvyro karjeras, miškinga teritorija, miestelį skiria plentas.

Pasirinkta erdvė prie neseniai įrengtos universalios sporto aikštės, netoli bendruomenės namų, nes iškilo naujos vietos problema- ji neįrengta ir nebuvo ruošiamasi ją įrengti iki galo, t.y. truko stebėjimo vietų ir panašiai.

Dylantys pjūklai, lūžtantys kastuvai ir plaktukai keičiami naujais, o “Keliaujančios architektūros dirbtuvės”, jaunų architektų inicijuotas nekomercinis edukacinis projektas, važiuoja toliau per Žemaitiją į jaukų Milašaičių kaimelį.

Pirmoji oficiali dirbtuvių diena prasideda nuo mankštos ir žaidimų. Kartu keliame palapinės stiebą. Kraustome įrankius ir darbo priemones iš autobusiuko. Susitariame su vaikais, kokių taisyklių reikia laikytis dirbtuvių metu: būti atsakingiems ir drausmingiems. Pamažu rutuliojasi diskusija apie viešąsias erdves – sporto aikštyną, centrinę aikštę ir vadinamąją “žvyrduobę”, kur maudytis atvažiuoja net iš Plungės. Kartu su vaikais braižome Milašaičių žemėlapį: išskiriame kiekvienos vietos trūkumus ar privalumus. Sporto aikštynas visiems vaikams atrodo labai patrauklus, bet, kaip paaiškėja, nėra jokios vietos atsisėsti ar pasidėti daiktų šalia tinklu aptvertos aikštelės.

Pamažu kalbantis apie vietos jaukumą – pavėsį ar tylą – atrandame “gobtuvo” idėją. Dirbtuves medžiagomis remia Milašaičių lentpjūvė. Senų padangų pažada atvežti vietinis automobilių servisas. Nešamės medžiagas ir pradedame projektą prie sporto aikštyno. Šalia jo suformuotas nedidelis kalnelis – diskusijų metu vaikai siūlo sukurti tokią vietą atsisėsti, kur vienu metu gali atsisukti į aikštyną arba į horizontą kitoje pusėje. Antrą dieną keliamės arčiau darbo vietos. Atnaujiname seną tinklinio aikštelę, šveičiame senas laipynes ir metalinius stulpelius. Senos padangos tapo pamatais, ant kurių rėmėme medinę konstrukciją – suoliukus ir šezlongus su reguliuojamu atlošu. Visa konstrukcija susijungė į vientisą elementą, pramintą kalnelio “šaliku”.

Kartu su vaikais mokėmės tvarkyti savo aplinką, tausoti tai, ką jau padarėme. Mokantis iš savo klaidų teko laipynes dažyti du kartus, nes nekantrieji lipo ant neišdžiūvusių paviršių. Impregnavome medieną, kalėme vinis – kiekvieną žingsnį pagrįsdami, kodėl darome vienaip ar kitaip. Neišvengėme ir oro išdaigų. Dirbtuvėlių metu saulę keisdavo lietus, kuris kiek pakoreguodavo darbų eigą. O pakilus stipresniam vėjui krito ir palapinė, bet vaikai juokėsi, krykštavo ir džiaugėsi dar vienu nuotykiu.