Krokialaukis

Miestelis yra nedidelis, bet jis jungiasi su Čiurlionimis ir Maštalieriais per vieną pagrindinę gatvę. Krokialaukio miestelyje yra Peršėkės upelis ir Krokialaukio tvenkinys. Miestelyje yra Tomo Noraus-Naruševičiaus vidurinė mokykla,(joje yra etnografinis muziejus), paštas, ambulatorija, kultūros namai, biblioteka. Miestelyje vyrauja dviejų aukštų linijinio užstatymo pastatai, netoli mokyklos yra ir 4 aukštų pastatų. Miestelio veidas (akcentas) – dirbtinis krioklys bei plačiai naudojamas Krokialaukio tvenkinys

Pasirinktas šalia bendruomenės centro esantis miškelis. Jame jau buvo mažieji miestelio vaikai įsirengę karstynes, o kiti net nežinojo, kad tokia vieta yra. Diskusijų metu pasiūlyta, o po to balsavimo būdu vienareikšmiškai išrinkta vieta buvo geriausias pasirinkimas.

Bendruomenėje vienodai svarbūs visi, tačiau kartais nė nepastebime, kad mažiausieji jos nariai taip pat turi neprastų idėjų, tereikia leisti jas išsakyti bei padėti įgyvendinti. Šio nekomercinio edukacinio projekto metu su savanorių pagalba vietos vaikai miškelį šalia universalaus daugiafunkcio centro pavertė malonia, ir, svarbiausia, sava laisvalaikio leidimo vieta.

Nors Krokialaukyje gyvena tik vos per du šimtus gyventojų, iš pirmo žvilgsnio matyti, kad tai tikras miestelis, o ne kaimas. Gyvenimas sukasi nepaliaujamu ratu pro bažnyčią, daugiafunkcį centrą, net tris parduotuves, mokyklą, tvenkinį. Vaikų ir jaunimo vos atvykę prašome pravesti mums ekskursiją. Jos tikslas – pažvelgti į miestelį vaikų ir jaunimo akimis, suvokti erdves per jų žingsnį ir veiklą. Išvystame paslaptingas, suaugusiųjų akiai „nematomas“ miestelio erdves ir užkampius. Juk tik vaikai lanko apleistą slyvų sodą prie pieninės, tik jie svarbiausia miestelio vieta nurodo tvenkinio „salą“, ar prisipažįsta, kad paslaptis aptarti mėgsta susėdę po tilteliu per Peršėkės upelę.

Pirmą kūrybinių dirbtuvių rytą pradėjus nuo mankštos, aplankius šalia gyvenančio auksarankio batsiuvio Gedimino Stasio Paplausko dirbtuves ir išvydus kruopštų jo darbo procesą, imamasi kūrybinio-analitinio, bet vis dar, vaikų nusivylimui, ne „dirbtuvių“ veiksmo – susiskirsčius grupelėmis piešiamas miestelio žemėlapis. Žymimos ne tik gatvės ar vandens telkiniai, bet ir erdviškai analizuojama socialinio gyvenimo tėkmė. Tokiu būdu išrenkama erdvė darbui – miškelis šalia Krokialaukio universalaus daugiafunkcio centro. Vaikų džiaugsmui, po nekantrių klausimų „Tai kada gi pradėsime dirbti?“, į rankas imami pjūklai, grėbliai – ir pirmyn tvarkyti miškelio.

Miškelyje, pasakojo mažieji, yra tarzanija.“Kokia gi tarzanija?“ – klausė vyresnieji, kurie iki šiol jos nebuvo pastebėję. Paaiškėjo, kad tai vaikų nutiestos virvelės tarp medžių, skirtos karstymuisi. Visi pritarė, kad vieta puiki būsimam projektui. Išsakytos tokios jaunųjų mintys: mažiesiems reikia rimtesnės tarzanijos ir vietos prisėsti, o jaunimas nori turėti savo zoną pasisėdėjimui tolėliau. Taip miškelis suskirstytas zonomis: vaikų erdvė su karstynėmis ir atsisėdimo vietomis, jaunimo kampas su terasa ir krėslais, ir trečioji – hamakų zona.

Apleistų vienaaukščių pastatų sienos, atgręžtos į tvarkomą erdvę, nudažytos juodai – kaip fonas būsimiems objektams. „Vaikų“ zonoje pastato fasadas atgijo sumontavus ornamentą iš Krokialaukio universalaus daugiafunkcio centro atiduotų nebereikalingų veidrodžių. Šalia atsirado iš padangų ir audinio skiaučių pagaminti „krėslai“, staliukai iš medinių ričių. Netoliese – vaikų iškart pamėgta karstynė – tarp medžių skirtingame aukštyje nutiesti lynas ir virvė. „Jaunimo“ zonoje sukonstruota medinių lentų terasa, ant sienos išpiešta K raidė (K-rokialaukis), pakabintas iš veidrodžio šukių ir seno gaublio darbščių merginų suklijuotas „disco rutulys“. Šalia sustatyti iš medinių palečių pagaminti krėslai. Pastato šone atsikišusi perdanga buvo panaudota kaip pagrindas suoliukui – dar vienai nedidelei sėdėjimo zonai šalia. „Hamakų“ erdvėje pailsėti žvelgiant į medžių lapiją galima dviejuose hamakuose, supintuose tarp medžių iš virvių ir tinklo. Įtvirtintas lynas čiuožimui –  iš vaikų „tarzanijos“ link jaunimo kampo. Vyresnieji savo iniciatyva pasigamino metalinį „turniką“. „Vaikų čia būna kiekvieną dieną“ –  vėliau teigė viena iš kalbintų dirbtuvėlių dalyvių, tačiau pridėjo, kad veidrodukais spindintį gaublį kažkas jau spėjo pasisavinti.